Vaikai – tai tėvų karma: mokykitės ir darykite išvadas

Siela pati renkasi, per kokią šeimą jai ateiti į šį pasaulį. Ir šis pasirinkimas visada sąmoningas. Priešingai paplitusiai nuomonei, ne tėvai moko vaikus, o atvirkščiai.

Mūsų vaikai yra tokie, kokie yra neatsitiktinai. Sutinkate jūs su ezoterine teorija, kad sielos renkasi, į kokią šeimą ir su kokia užduotimi ateiti, ar ne, vis tiek perskaitykite straipsnį. Tai dirva giliems apmąstymams…

Siela pati renkasi,per kokią šeimą jai ateiti į šį pasaulį. Ir šis pasirinkimas visada sąmoningas, kadangi jo pagrindas yra tam tikras uždavinys. Pradžiai kažką „paaiškinti“ tėvams. Priešingai paplitusiai nuomonei, ne tėvai moko vaikus, o kaip tik atvirkščiai. Vaikas – tai tėvų karma.

Ir jei staiga naujagimis pasirenka sudėtingą programą (pavyzdžiui, gimsta su įgimtais susirgimais ar ydomis), tai yra ne tiek bausmė, kiek vienas iš būdų paprotinti tuos, per kuriuos jis atėjo. Gyvenime neliko kitų būdų supurtyti suaugusiuosius ir priversti juos galvoti, kaip tik per mylimą atžalą, kuri visada akyse, kuri mylima ir branginama.

Maždaug iki 16 metų būtent per mūsų vaikų ligas, elgesį ir išdaigas su mumis kalbasi pats Gyvenimas. Berniukai protina mamas, mergaitės – tėčius. Ir tai ne pokštas.

Kaip vienas akivaizdus pavyzdys prisiminė jaunos poros, kuriai gimė aklas vaikas, istorija. Aikčiojo, aimanavo. Kokie nuostabūs tėvai, gražuoliai ir staiga tokia nelaimė! Esą, Dievas neteisingas – iš pradžių šnabždėjosi močiutės ir seneliai. Užjautė pažįstami, verkė internetas. Juk jų asmenukės tokios mielos, tai reiškia, ir patys jie geri žmonės – galvojo visi.

Tačiau kai viena iš močiučių pasišovė padėti prižiūrėti kūdikį ir persikėlė į jaunųjų butą, nepatikėjo savo akimis. Kur dingo parodomoji idealios poros romantika ir nublizgintas žavesys? Bet kokia smulkmena sukeldavo skandalus. Jie riejosi kaip šuo su kate, susitaikydavo tik naktį, lovoje. Tai matyti buvo skaudu.

Ir, kaip pasirodė, ne tik vieno iš sutuoktinių motinai, bet ir naujagimiui, kadangi jam nesinorėjo žiūrėti į tėvų peštynes nuo pat pradžių. Štai jis ir pasirinko aklojo karmą vildamasis, kad tėvai susipras, kodėl taip nutiko būtent jam. Bet šie buvo kurti.

Susieti mentalinę priežastį su fizine apraiška mūsų niekas nemokė. Mes per dideli materialistai ir per dideli skeptikai, visgi nepamirštantys pažiūrėti „Ekstrasensų mūšio“. Mes gyvename pagal šabloną „darbas-namai- darbas“, nespėdami išnerti iš šio amžino kasdienybės miego. Mums tik atrodo, kad jis trunka amžinai. Apsidairėme. Jau pensija.

Kas iškyla atmintyje? Retos laimės akimirkos: poilsis prie jūros, vestuvės, vaikų pasiekimai. O kur gi mūsų pačių pasiekimai? Butas, sodas ir 2 automobiliai nesiskaito, kadangi tai pasiekimai aplinkinių akyse, o Amžinybės požiūriu, ką tu padarei ypatingo? Kuo įsiminei?

Susilaukei vaikų? Taip, tu plušėjai iš visų jėgų, dirbdamas nemėgstamą darbą, kad tik uždirbtum, kad jiems būtų gerai. Jie nematė tavęs, kol augo, todėl kad tu prapuldavai iki nakties nemėgstamame darbe, užsidirbęs impotenciją.

Mamos irgi geros! Tąso vaikus per gydytojus, kad nori nenori susirgsi. Juk medicina – tai viskas. XXI amžius, naujos technologijos, o sveikų vaikų nedaugėja.

Suirutė galvose. Kartą man skambina vieniša motina. Sunku jai. Pinigų neužtenka, o 10-metis vaikas pastoviai serga. Ir nėra kam jai, vargšei, padėti. Ką daryti? Kartoju kaip mantrą „vaikai – tai tėvų karma“. Galvok! Bet argi jai tas rūpi? Ji galvoja, kaip prasisukti, kad pasidarytų pinigėlių naujai medicinos apžiūrai.

Paskambinau jai pats.

– Vargsti?

– Vargstu. Trankausi kaip žuvis į ledą.

– Ką išmąstei?

– Tu man vis apie kažkokią karmą paistai, o aš gyvenu čia ir dabar. Man dirbti reikia, o ne galvoti.

– O tau neatrodo, kad savo ligomis tavo vaikas nori tau „pasakyti“, kad jam trūksta tavo motiniškos meilės? Tėvo jis neturi. Jis pastoviai vienas.

– Tu juk darbe pradingsti, duonai su sviestu uždirbi.

– Ką gi man daryti?

– Pakeisk darbą, arba sėdėk ten tik pirmąją dienos pusę.

– O pinigus tu mokėsi?

– Darom taip,- nusprendžiau aš,- tu pereisi dirbti puse etato ir daugiau laiko skirsi savo atžalai. Jei po dviejų savaičių jis nepasitaisys, aš primokėsiu tavo mėnesinę algą.

Dar savaitė praėjo jai svarstant. Juk mes visi norime gauti garantijas iš Gyvenimo, kad viskas bus gerai ir puikiai. Tačiau Žemė – galimybių vieta, o ne draudimo kompanija. Pasitikėti Apvaizda – viena iš mūsų užduočių, kurios verta mokytis nuo pat vaikystės.

Vieniša motina sutiko su mano pasiūlymu. Iš vyriausių buhalterių ji su siaubu perėjo į eilines ir mintimis ruošėsi blogiausiam. Tuo labiau, darbe niekas nesuprato jos poelgio ir aplinka ėmė daryti spaudimą savo autoritetu. Esą, kas per nesąmonės? Kuo tu mokėsi daktarams?

Mokėti neprireikė. Nei daktarams, nei man. Aš paaiškinau savo pažįstamai, kad vieniša motina – ne nuosprendis, o „likimas“, kurį pasirinko jos sūnus dar iki gimimo. To labiau reikia jam, o ne jai. O tai reiškia, būtina priimti situaciją tokią, kokia ji yra ir nustoti bijoti: kad baigsis pinigai, neužteks gydytojams,vaistams. Pamiršk! Tiesiog pasikliauk Likimu ir suprask, ką tau nori pasakyti tavo sūnus.

Berniukas nustojo sirgti. Jau po savaitės viskas, kas taip baugino motiną, tapo nebe taip chroniška. O dar po 2 savaičių vaikas pasiprašė į mokyklą.

– Tau padėti pinigais? – paklausiau aš.

Vieniša motina priėmė mano frazę kaip įžeidimą.

– Tu davei man daugiau – privertei pabusti ir pažvelgti į situaciją kitaip. Tai aš tau skolinga.

– Nieko tu neskolinga. Gyvenk ir džiaukis. Situacijos suvokimas – štai kas daro stebuklus. Kai tik pasikeičia žmogaus suvokimas, pasikeičia ir pasaulis aplink jį.

Taip ir nusprendėme. Niekas niekam neskolingas.

Užtai mano pažįstamos aplinka užkankino ją tardymais: kaip tu išgydei vaiką? Pas kokį daktarą vedei? Ką jis išrašė? Bet vietoj atsakymo išgirdo mįslingą frazę: „Vaikai – tai tėvų karma.“

Gūžtelėję pečiais, jie nustebę toliau bėga savo reikalais, negalvodami ir nemąstydami. Tiesiog gyvendami savo gyvenimus.