Prisimenu, kaip vaikystėje senelė paliko mus su broliu sodyboje. Paliko su seneliu. Senelis sako…

Prisimenu, kaip mūsų senelė paliko mus su broliu sodyboje. Paliko su seneliu. Jai reikėjo su reikalais išvažiuoti. Mums buvo po 8 metus. Atsigulėm miegoti, plepame, dūkstame. Senelis sako:

– Miegokite. Rytoj anksti pakelsiu. Pusryčiai 9-tą.

Mums vienodai. Užmigome po vidurnakčio. Senelis žadina 8:30:

– Kelkitės. Pusryčiai 9.

– Aha, seneli…

Ir toliau miegoti. Atsikeliam 11. Sandėliukas su produktais užrakintas. Raktai senelio kišenėje. O močiutė mums ir po penkis kartus pusryčius šildydavo.

– Seneli, o pusryčiai?

– Pusryčiai 9.

Pasiraivėme, galvojame, na ir tiek to.

– Seneli, mes prie upės.

– Eikite. Pietūs pirmą.

Išėjome. Grįžtame pusę trijų. Sandėliukas užrakintas.

– Seneli?

– Vakarienė septintą.

Po maudynių upėje ėsti norisi, net baisu. Be to, juk ir nepusryčiavome. Už sandėliuko buvo atidarytas rūsys. Ten stovėjo du trilitriniai stiklainiai su sviestu. Tai va. Du 8-mečiai vaikėzai valgė tą sviestą pirštais iš stiklainių.

Septynios. Mes jau sėdime už stalo. Senelis deda į dubenėlius grikių košę. Aš pradedu valgyti. Brolis atstumia košę:

– Seneli, aš tokios nevalgau. Man močiutė verda birią.

Senelis tylėdamas pasiima dubenėlį.

– Pusryčiai 9-tą.

– Ne, seneli, nepaimk. Aš suvalgysiu.

Sekančią dieną mes vos pažadinti sėdėjome už stalo 9-tą. Štai toks auklėjimas. Per parą. Be riksmų, notacijų ir beržinės košės…