„Sūneli, aš iš kaimynų duonai pinigų prašau, o tu žmonai tokią brangią mašiną nupirkai“,- verkė motina

Po eilinės darbo dienos Irena ėjo namo. Rankos skaudėjo nuo perpildytų maišų su produktais. Priėjus prie laiptinės, ją sustabdė tylus senelės balsas:

– Mieloji, gal pas tave bus du eurai duonelei?

Iš netikėtumo moteris ne iškart suprato, kad kreipiasi būtent į ją. Ji pakėlė akis ir pamatė ant suoliuko sėdinčią pagyvenusią močiutę.
Senutė neatrodė laiminga. Žvilgsnis buvo užgesęs, o per didelis liesumas darė veido kontūrus aštriais.

Ilgai negalvojusi, Irena padėjo krepšius ant žemės ir išsitraukė piniginę.

– Paimkite, pienui čia irgi užteks.

Močiutės akyse pasirodė ašaros. Jai buvo taip nepatogu ir gėda prašinėti pinigų iš praeivių. Ji nenustojo sakiusi dėkingumo žodžių Irenai.
Tačiau Irena labai skubėjo, todėl tuoj pat susirinko maišus ir įėjo į laiptinę.

Jau namie pro langą ji pamatė tą pačią senutę. Toji sėdėjo vaikų aikštelėje ant suoliuko ir godžiai valgė batoną, užgerdama pienu.

– Kur tu ten žiūri? – paklausė Irenos vyras Viktoras.

– Prie laiptinės sutikau močiutę. Iš išvaizdos ne vargšė, o paprašė pinigų. Pasidarė jos gaila, atrodo liguistai liesa,- atsakė Irena.

Po 3 dienų Irena vėl sutiko kieme tą pagyvenusią moterį. Bet pažino ją ne iškart. Šįkart senutė neatrodė prislėgta. Ji sėdėjo ant suoliuko ir džiaugėsi saulėta diena.

– Sveika, dukrele. Aš labai dėkinga tau už pagalbą. Dar liko pasaulyje gerų žmonių.

Šiandien Irena niekur neskubėjo. Savo išeiginę ji nusprendė skirti sau. Visą tą laiką jai neišėjo iš galvos situacija su močiute. Todėl ji nusprendė sužinoti pagyvenusios moters likimą ir prisėdo šalia.

– Laba diena, šiandien jūs ne tokia liūdna. Jūsų akys pripildytos laimės, tai labai džiugina.

– Tu žinai, aš paprasčiausiai susitaikiau su savo likimu. Ir nebėra jokių ašarų. Turbūt išverkiau,- su kartėliu pasakė močiutė.

– Jums nutiko kažkas blogo? – paklausė Irena.

Giliai atsidususi, senutė ėmė pasakoti savo istoriją.

– Auginau savo sūnų Sauliuką viena. Jo tėvas paliko mane iškart, kai sužinojo, kad aš nėščia.

Finansiškai jis niekaip nepadėjo. Draugės patarė paduoti jį į teismą, kad jis mokėtų alimentus. Tačiau aš tvirtai nusprendžiau, kad susidorosiu pati, aš juk stipri.

Kai Sauliukui buvo 5 metai, jo tėvas pasiūlė pagalbą. Paskambino jis tada prieš Kalėdas. Ilgai atsiprašinėjo už praeitį. O aš tik atsakiau grubiai ir padėjau ragelį. Išdidumas ir nuoskauda dėl sūnaus darė savo, – tęsė pasakojimą senutė.

– Laikas bėgo, Sauliukas augo. Baigė universitetą. Ir kažkada pareina namo ir pareiškia, kad rado širdies damą. Ir jis turėjo rimtų planų, ėjo kalba apie vestuves. Aš tada labai apsidžiaugiau už jį. Toks pakylėtas jis seniai nebuvo. Visgi kaip moteris keičia vyrą.

Kai Saulius atvedė ją susipažinti, ji padarė man teigiamą įspūdį. Miela mergina, išauklėta.

Ji ėmė vis dažniau ateiti pas mus į svečius. O aš, kaip motina, pradėjau matyti tikrą marčios elgesį su mano Sauliuku. Jokios pagarbos sūnui ji nerodė, leisdavo sau būti nemandagiai. O Saulius lyg užmerktomis akimis vaikščiojo, mylėjo ją labai.

Žinoma, man buvo skaudu stebėti, kokią įtaką Sauliui darė marti. Tačiau nelindau į jų šeimą. Juk aš net savo gyvenimo negalėjau teisingai susitvarkyti.

Praėjus 5 metams nuo vestuvių dienos, jie neturėjo nei šeimos, nei nuosavo būsto. Padėjau nuomotis butą kaip galėjau.

Marti nedirbo. O juokingiausia, kad vadino save namų šeimininke. Nors namuose nieko nedarė. Net maistą, pasirodo, jie užsisakydavo iš restoranų.
Žodžiu,namų šeimininkė iš jos nekokia. Jai tik į treniruotes vaikščioti ir masažuose atsipalaiduoti.

O toliau aš išėjau į pensiją. Organizmas pradėjo po truputį pasiduoti. Matomai, atsiliepė tas laikas, kai ariau per du darbus. Sūnų visgi tinkamai išauginti norėjau.

Su finansais, žinoma, pasidarė sunku. Padėti sūnui su marčia aš jau nebegalėjau. Pensija mano juk nedidelė.

Netrukus Saulius pasiūlė man persikelti į kaimyninio bendrabučio kambarėlį. O savo butą perduoti jiems su marčia.

Tuo metu Irena pažiūrėjo į senutę nustebusiomis akimis. Jos galvoje netilpo, kaip sūnus galėjo taip pasielgti su motina. Juk ji visą savo gyvenimą dirbo dėl jo laimingos ateities. O šis tiesiog ėmė ir prispjaudė jai į sielą.

– Taip, turbūt tu pasakysi, kad aš beprotė. Bet aš negalėjau pasielgti kitaip. Aš viena, pragyvensiu. O jaunimui dar vaikus auginti, jiems buto labiau reikia. Todėl sutikau.

Bendrabutyje, žinoma, buvo nesaldu. Bendras tualetas, virtuvė. Remonto jokio. Bet ką aš galėjau gauti už tokius grašius.

Tada aš galėjau sūnui atiduoti visai nedaug iš savo pensijos. Be to, pagalvojau, kad dabar už nuomą mokėti nereikia, vaikams bus lengviau. Bet taip galvojau tik aš.

Kartą sūnus paskambino ir paprašė pagalbos. Esą, visai be pinigų liko. Aš niekaip nesupratau. Paaiškinau, kad mano pensija mažytė, viskam taupau. Ir kaip manai, ką aš išgirdau?

Jis pasakė, kad paėmė brangią mašiną savo žmonai. Kredito įmoka buvo nemaža, jai išėjo beveik visa alga.

Tuo momentu aš supratau, kad sūnui ir jo žmonai tebuvau piniginė. Iš manęs jau nebėra ko imti, o jie paskutinį ištraukė. Visą gyvenimą tik atiduodavau, o mainais nieko negavau.

Senutė toliau šokiravo savo gyvenimo istorija. O Irenos akyse po truputį kaupėsi ašaros.

– Kai tai išgirdau, man ėmė drebėti rankos. Aš nė žodžio negalėjau ištarti tą minutę.

– Sūneli, aš iš kaimynų duonai pinigų prašinėju, o tu žmonai tokią brangią mašiną nupirkai, visai sąžinės nebeturi. Aš jums būstą suteikiau, o pati visą mėnesį iš kelių kapeikų gyvenu. Nesupranti, kaip man sunku. Tada Saulius nebegalėjo nieko man pasakyti.