Kodėl nemylimi vaikai linksta prie savo senstančių tėvų, o numylėtiniai palieka juos likimo valiai
Stebėtina istorija vystosi mano pažįstamos šeimoje. Yra ką pagalvoti. Jai virš 60. Užaugino du vaikus. Vyresnis sūnus, jaunesnė dukra.
Sūnų anksti paleido iš lizdo, galima pasakyti, net išspyrė. Anksti atidavė į mokyklą, paskui jis įstojo į Karo Akademiją, ten ir apsistojo bendrabutyje. Pasakė: „Tu dabar suaugęs, gyvenk savarankiškai“. O pati parsivedė į vieno kambario butą vyriškį ir laimingai su juo apsigyveno.
Pagimdė dukrą.
Su dukra viskas buvo visiškai atvirkščiai. Ji iki šiol su ja 24 valandas per parą „ant ryšio“, net į darbą skambina, klausinėja, kaip jos reikalai.
Visą vaikystę nieko jai neatsakė, pirko brangesnius daiktus, nei pas kitus, kad pabrėžtų jos išskirtinumą, viršenybę. Apmokėdavo bet kokius kaprizus, keliones, prietaisus. Ničnieko jai neatsakydavo.
Mokslams motina paėmė didžiulį kreditą, kad tik dukra gautų prestižinį išsilavinimą ir galėtų susirasti gerą darbą.
Akivaizdi jausmų persvara, nors sako, kad mamos labiau myli berniukus.
Diena po dienos, metai po metų ėjo gyvenimas. Moteris tapo senute. Sveikata jau nebe ta. Jėgos nebe tokios, kaip anksčiau.
Pasakoja man, kad sūnus per kiekvienas išeigines lanko, produktų atneša, tačiau ne būtiniausių, o ką nors gardaus, ką motina mėgsta. Gamina kartu su ja, kavą geria, ilgus dialogus vysto. Daro smulkų remontą jos bute, sakė, sutaupė didelę sumą ir galima atlikti kapitalinį remontą.
Kol jį darys, motina gali važiuoti į sanatoriją, prie jūros, pailsėti, sveikatą pataisyti.
O dukra?
Dukra gyvena savo interesais, internetu susirado vyriškį, jis gyvena JAV, susiruošė važiuoti pas jį gyventi. Motina ne prieš, ji visada pataikavo savo numylėtinės norams.
Bet juk pati situacija keista, nemanote? Kame šaknys?
Tame, kad kiek mums bebūtų metų, mes esame valdomi vaikiškų kompleksų ir norime užsitarnauti tėvų meilę, kurios mums trūko vaikystėje?
Dar viena versija: dukra bėga nuo motinos į pasaulio kraštą kaip nuo hiperglobos šaltinio.
O su sūnumi jos santykiai sveiki, brandūs ir subalansuoti, nors iš šalies atrodo, kad taip nėra, kad sūnus gavo nepilnai, o dukra gavo per daug ir išaugo visiška egoiste.
O gal čia esmė ne meilėje, o pagarboje? Ir sūnus tik atiduoda jai duoklę? Kaip gerbti žmogų, kuris vyniojasi po tavo kojomis lyg kilimas? Lenda su savo dėmesiu ir intuityviai tenkina visus tavo kaprizus?
Galbūt jei motina santūriau elgtųsi su dukra, ji irgi dažniau ją aplankytų?
