Kai atvažiavau į vaikų namus, keistas vaikas puolė prie manęs ir pavadino mama

Maždaug prieš metus, vaikštinėdama po parką, pamačiau mažą berniuką ryškiai oranžiniais suveltais plaukais, kurie atrodė lyg saulės karūna ant jo galvos. Va tada ir prisiminiau mėgstamiausią mano mamos frazę…

Vaikystėje mama dažnai sakydavo man vieną frazę: “Nepavydėk svetimai saulei”. Tuomet aš maniau, kad tai visiška nesąmonė. Dabar taip nemanau ir noriu papasakoti, kas pakeitė mano nuomonę.

Liūdesio jausmas mane persekiojo visą dieną. Ir vakare nusprendžiau, kad jei man nepavyksta pagimdyti pačiai, aš turiu įsivaikinti. Savo mažylį aš įsivaizdavau būtent auksaplaukį ir su duobutėmis skruostuose.

Vyro neteko ilgai įkalbinėti. Bet kai įėjau į vaikų namus, prie manęs iškart puolė vienas mažylis, kuris atrodė gana keistai. Jis buvo labai tamsus, kreiva nugara ir garsiai rėkė.

Iš viso čiauškesio aš supratau tik „mama“. Negi tai mane jis taip pavadino?

Pasirodė, tai buvo mergaitė neįprastu vardu – Naina, kurią iškart nuvedė nuo manęs.

Auklėtoja man truputį papasakojo apie šį vaiką. Naina svajoja turėti tikrą šeimą.

Tačiau ji ne tokia, kaip kiti vaikai. Pirmiausia, ji turi kuprelę, antra, jos elgesys labai keistas.

Keistumas yra tame, kad ji gali ilgą laiką sėdėti įbedusi akis į vieną tašką ir siūbuoti lyg švytuoklė, arba įsikibti į kažką ir pradėti rėkti.

Prieš apsilankydama vaikų namuose antrą kartą, nusprendžiau peržiūrėti visų vaikučių nuotraukas, bandydama rasti savąjį. Tačiau prieš akis visada stovėjo Naina.

Stengiausi negalvoti apie ją ir pasirinkau berniuką, išoriškai panašų į mano sugalvotą pavidalą, tokį pat raudonplaukį kaip saulė.

Antrą kartą mane pasitiko socialinė pedagogė ir pakvietė kavos. Prieš atvedant mano pasirinktą berniuką susipažinimui, į kabinetą įėjo darbuotoja, laikydama ant rankų Nainą.

Mažylė cypė ir tampė auklėtoją už plaukų. Rodėsi, kad tai jai teikia malonumą. Bet čia Naina pažvelgė į mane ir aš netikėtai sau ištiesiau rankas link jos.

Paėmiau ją ant rankų ir intuityviai ėmiau kalbėti į ausytę visokias švelnybes, o ji tik kartojo, kad aš jos mama.

Po kurio laiko Nainai padarė naują gimimo liudijimą, grafoje „motina“ buvo mano vardas.

Tiesą sakant, mes su vyru labai pergyvenome dėl dukters elgesio, tačiau ji pasirodė labai sumanus ir paklusnus vaikas.

Mano saulute pasirodė Naina. Argi saulė būtinai turi būti auksinės spalvos?

Dukra turi nedidelių sveikatos problemų. Būtent – nedidelę kuprelę ant nugaros. Daktarai mus nuramino pasakę, kad tai galima ištaisyti.

Tam mes dedame specialų ortopedinį korsetą, atliekame elektroterapiją ir lankome kineziterapijos užsiėmimus.

Jos raida neatsilieka. Žinoma, jos negalima pavadinti ramiu vaiku, tačiau tam ir egzistuoja tėvai, kad auklėtų savo vaikus.

Svarbiausia – mylėti savo vaiką ir tada viskas bus gerai.