Su dukra sėdėjome stotyje, nežinodamos, ką daryti toliau. Ir čia prie mūsų priėjo nepažįstama močiutė, kuriai buvo lemta pakeisti mūsų gyvenimą visam laikui

Mes susituokėme prieš 4 metus. Sužinojusi, kas mano tėvai, būsima anyta nusivedė vyrą į virtuvę ir ėmė su juo kalbėtis, tačiau taip garsiai, kad ir aš girdėčiau. Svarbiausia jos pretenzija buvo, kad jai nepatinka mano mama. Esmė tame, kad mama mėgsta išgerti.

Tai tiesa, tačiau prie ko čia aš? Kol buvo gyva mano močiutė, mano gyvenimas buvo visai normalus. Jos dėka aš ir neatsidūriau vaikų namuose – močiutė buvo mano globėja.

Tačiau kuo aš kalta, kad mano motina tokia? Anytos manymu, mano kelias vienas – paskui mamą. Su vyru mes pradėjome susitikinėti iškart po mano mokyklos išleistuvių. Tais metais jis baigė universitetą, o aš kaip tik įstojau į 1 kursą. Tais metais kaip tik nebeliko mano močiutės. Tada Alvydas pasiūlė man tekėti už jo, aš sutikau.

Mes susirašėme, vestuvių nebuvo, buvo paprasta šeimyninė vakarienė vyro artimųjų rate, iš mano pusės nieko nebuvo. Mes apsigyvenome su jo tėvais.
Tada anyta susitaikė, arba apsimetė, kad susitaikė. Ji visada man turėjo daug pastabų. Prašiau vyro išnuomoti mums atskirą būstą, tačiau jis nenorėjo.

Net po anūkės gimimo anyta nepakeitė savo požiūrio į mane.

Mano gyvenimas buvo nesaldus. Universitete perėjau į neakivaizdinį skyrių, o paskui mokslus teko mesti. Niekas nenorėjo sėdėti su vaiku mano sesijos metu. Su vyru prasidėjo nesusipratimai, skandalai, o jo mama pastoviai lindo į mūsų santykius ir tik pylė žibalo į ugnį savo komentarais.

Alvydas vis dažniau ėmė užtrukti darbe, o paskui pasirodė, kad jis susirado kitą moterį.

Susirinkau kai kuriuos daiktus, pasiėmiau dukrą ir išėjau. Į niekur. Atsisėdome stotyje su dukra ir nedideliu krepšiu drabužių ir nežinojau, ką daryti toliau.

Prie mūsų priėjo močiutė ir gailestingai paklausė:

– Kas nutiko, dukrele?

Ji buvo tokia panaši į mano močiutę, kad man nevalingai pabiro ašaros. Ji buvo tokia pat paprasta ir su tokiomis pat geromis akimis.

Jos vardas buvo Ona. Papasakojau jai savo sielvartą. Ir ji nė nesusimąsčiusi pasakė, kad netrukus bus autobusas, kuris važiuoja į jos kaimą ir mes važiuosime su ja. Ir mes atvykome į mažą, tačiau tokį gražų kaimelį su 30 trobų, toli nuo visų civilizacijos gėrybių.

Taip mes su mažyle pragyvenome pas Oną 3 metus. Išmokau melžti ožką, pjauti žolę, ravėti daržą, kepti duoną. Mano dukra vadina ją močiute, o Ona ją – savo mylima anūke, kurią be galo myli.

O dabar aš išvažiuoju iš savo angelo sargo, iš mūsų gelbėtojos. Ne, netoli, į kaimyninį kaimą. Išteku už močiutės Onos anūko.