Linas nesuprato, kodėl dievas jam davė mylimą žmoną, tačiau ligotą vaiką. O Rita labai mylėjo vyrą ir sūnų ir elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę

Lino tėvai kartu pragyveno beveik 30 metų. Mama visada buvo lyderė šeimoje. Tėtis savo karjerą pradėjo paprastu automechaniku, dabar nedidelės mašinų taisyklos savininkas. Vienintelį sūnų išauklėjo geru žmogumi, suteikė išsilavinimą, jis teisininkas didelėje statybų kompanijoje.

Šiandien Linas atėjo į svečius pas tėvus pasakyti – rytoj jų laukia pažintis su būsima marčia, sūnus nusprendė vesti!

– Palauk, sūneli, kaip tai marti? Kaip tai vedi? Kas ji, iš kur? Kodėl aš tik dabar tai sužinau? – užbėrė klausimais mama.

– Puiku! Gerai! – tik ir tegalėjo pasakyti tėtis, toliau sėdėdamas krėsle su kryžiažodžių žurnalu.

– Mama, tėti, ji jums patiks! Aš nesakiau apie ją anksčiau, nes mes patys dar nebuvome įsitikinę, kad būti kartu – tai mūsų likimas! Dabar mes tai žinome tiksliai, aš jai pasipiršau.

Mama buvo nepatenkinta, toks buvo jos charakteris. Tėtis šypsojosi, džiaugėsi dėl sūnaus, jis žinojo – dabar geriau tylėti, tegu audra nurimsta. Kitą vakarą Linas su Rita truputį pavėlavo vakarienės, jų laukė ne tik tėvai, bet ir giminaičiai, kurie suplanavo vizitą iš anksto.

Duris atidarė mama, kuri visa savo povyza parodė, kad nesidžiaugia būsima marčia. Sūnus iškart padovanojo jos mėgstamų gėlių puokštę, tačiau tai nepadėjo.

Giminaičiai merginą priėmė šiltai. Apsidžiaugė būsimomis jų vestuvėmis, linkėjo meilės, laimės ir tiesiog bendravo. Nieko neglumino tai, kad Rita našlaitė, užaugo vaikų namuose.

Ji baigė kolegiją su pagyrimu, svajojo atidaryti savo nedidelę siuvyklą. Buvo matyti – jaunieji myli vienas kitą.
Nepaisant to, kad anyta nepriėmė marčios, jaunieji visgi susituokė. O toliau prasidėjo buities rutina.

Rita visaip bandė priimti mamą, nepyko dėl jos žodžių. Linas suprato, kad neklydo dėl savo nuotakos, kai pažinties su tėvais dieną mama grubiai pasakė, kad ji ne pora jos sūnui. Tada namuose Rita prisipažino Linui, kad ji nepyksta ant mamos, pasistengs ją suprasti ir susidraugauti. Jos meilė ir kantrybė leido jam suprasti, kad pasirinko teisingai.

Santykiai su anyta po vestuvių neypatingai pagerėjo. Mama pastoviai rasdavo dingstį prie ko prisikabinti. Linas saugojo žmoną kaip galėjo, o Rita stengėsi nekreipti dėmesio į jos išpuolius ir matytis kaip galima rečiau. Situacija truputį pasikeitė, kai moteris pastojo.

Įpėdinio laukė visi, skaičiavo dienas iki jo atėjimo. Anyta galvojo, kad anūkas visgi jos kraujas, artima siela, todėl stengėsi nesibarti su marčia. Kartais kviesdavosi arbatos, kur stengėsi bendrauti be pykčių.

Tačiau su vaiko gimimu į jų namus atėjo bėda, berniukas gimė su įgimta glaukoma. Tada mama visai pritilo, jai pasidarė gaila vaiko ir Ritos, nes ant jos pečių gulė mažylio priežiūra, operacijos, reabilitacijos, du metus jie neišlindo iš ligoninių. Tėvas padėjo kaip galėjo, o Linas stengėsi kuo daugiau laiko būti su žmona ir sūnumi, nors nesuprato, už ką jiems tokia bausmė?

Tik Rita gyveno taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Ji mylėjo ir rūpinosi sūnumi, nepastebėdama jo ligos. Jai šeima buvo didžiulis pasaulis, ji buvo laiminga, kad jos gyvenime yra du mylimi vyrai.

Kai mažyliui turėjo sukakti 3 metukai, šeima ypatingai ruošėsi šiam įvykiui. Mažylio pasveikimą gydytojai pavadino stebuklu, juk šansas nugalėti ligą buvo nedidelis, motinos meilės ir rūpesčio dėka mažylis pasveiko.

Savo trečiąją gimimo dieną mažylis sutiko beveik sveikas! Gydytojams pavyko išsaugoti mažylio regėjimą! Ir tai buvo didelė laimė visai šeimai.
Per šventę Lino mama pasikvietė Ritą.

– Noriu tau kai ką prisipažinti. Atleisk man, kad nepriėmiau tavęs ir nesupratau. Tu – motiniškos meilės ir atsidavimo savo vyrui, sūnui pavyzdys.
Pamirškime viską, kas blogo buvo tarp mūsų. Aš pripažįstu, kad buvau neteisi. Mes – šeima!

Visą tą laiką Rita buvo tikra, nevaidino prieš publiką. Ji tiesiog mylėjo ir laukė atsako. Dabar ji laiminga – šalia mylimas vyras, sveikas sūnus, vyro tėvai, kurie tapo ir jos tėvais. Jie pergyveno visus sunkumus ir liko kartu.