Ištekėjau už žmogaus, su kuriuo susipažinau prieš kelias valandas. Tai buvo spontaniškas sprendimas, o po 15 metų aš nepasigailėjau savo sprendimo!

Man buvo 17 metų, kai mano mama ištekėjo antrąkart. Aš kažkaip iškart atsidūriau antrame plane – meilė, o ne aš jai rūpėjo. Galėjau savaitei išeiti gyventi pas draugę, o paskui grįžti namo, iškart neklausė, kur aš buvau, ką dariau, grįžau gyva ir gerai. Žodžiu, po metų pas mane atsirado vaikinas ir kartą nutiko tai…

Turėjau vaikiną, su kuriuo susitikinėjau, o jis turėjo didelę draugų ir bičiulių kompaniją, su kuria mes vaikščiojome į diskotekas, važinėjome prie jūros ir tiesiog linksmai leidome laiką.

Buvo linksma ir įdomu, o ko dar reikia jaunystėje? Bet šis vaikinas, nepaisant visų teigiamų pusių ir mūsų abipusės simpatijos, buvo truputį nestabilus, ypač linksmos būsenos, iškart pradėdavo su visais ginčytis, provokuoti konfliktus, iš manęs reikalavo, kad visame kame jo klausyčiau.

Jaučiausi kaip narve – tėvams nereikalinga, vaikinas, jausdamas mano priklausomybę nuo jo, naudojosi tuo, o kur bėgti, aš nežinojau, nors apgalvojau įvairius planus – viską mesti, kur nors išvažiuoti ir pradėti gyventi savarankiškai.

Ir štai kartą mes didele kompanija išvažiavome į žygį, mūsų susirinko gal 20 žmonių – draugai, bičiuliai, bičiulių bičiuliai – daugiau nei ketvirtį esančių mačiau pirmąkart.

Ir tarp jų išsiskyrė vienas jaunuolis, neaukštas, kresnas toks, tvirtas, tylus ir niekuo neypatingas. Kai mes atvažiavome į mišką, kaip paprastai būna, vyriškiai užsiėmė laužu, merginos įsikūrimu ir užkandžiais.

Ir aš mačiau, kaip tas vaikinas mane stebi, tačiau labai nesureikšminau – aš buvau pakankamai solidi mergina – toks tvirtas „smėlio laikrodis“ ir visa kita – daugelis užsižiūrėdavo.

Ir štai link vakaro visi šventė (buvo vieno jų gimtadienis) ir mano vaikinas vėl įsišėlo. Iš pradžių su kažkuo susiginčijo, paskui susibarė, o paskui ėmė man nurodinėti – eik ten, padaryk tą, ateik pas mane, eik nuo manęs.

Nuvargino mane taip, kad aš apsisukau, nuėjau į mišką, atsisėdau ant kelmo ir tvirtai nusprendžiau – reikia kažką keisti, nenoriu daugiau su juo draugauti ir namie gyventi nenoriu, ir išvis viskas išsekino, ką daryti, kaipgi toliau gyventi?

Ir čia priėjo tas kresnasis vaikinukas, paprašė leidimo prisėsti šalia, prisistatė Giedriumi, paklausė kažkokios smulkmenos. Kažkaip mes įsikalbėjome, juokėmės ir bendravome kokias 3-4 valandas. Jis atnešė maisto nuo stalo, mes atsigulėme pievelėje ir buvo taip gera! Sėdėjome sau dviese ir kalbėjomės…

Stovykloje jau visi nurimo, sugulė po palapines, o mes vis kalbėjomės – apie gyvenimą, apie viską viską. Jis papasakojo apie savo gyvenimą, aš jam papasakojau apie savo gyvenimą, apie planus kažką keisti.

Gerai pasėdėjome. Sekančios dienos vakarą mes išvažiavome namo. Mane nuvežė, paliko prie laiptinės, aš atsisėdau ant suoliuko, namo eiti nesinorėjo, ir čia prie manęs netikėtai priėjo Giedrius, prisėdo šalia, pasėdėjo tylėdamas kokias 3 minutes ir paklausė:

– Tekėsi už manęs? Man reikia žmonos, o tu simpatiška, linksma, matau, kad ūkiška.

Aš patylėjau, pažiūrėjau į jį, jo akyse buvo tokia viltis ir aš pagalvojau – o ką aš prarasiu? Ir pasakiau – tekėsiu. Mes susirašėme labai greitai.

Mamai aš pasakiau, ji labai apsidžiaugė. Jai akmuo nuo pečių nusirito. Vestuvių nebuvo. Mes nieko nesiruošėme, turėjau šviesią išleistuvių suknelę, ja vilkėdama ir susirašiau, pasėdėjome keturiese restorane – aš, mano vyras, mama ir patėvis. Ir prasidėjo šeimyninis gyvenimas. Giedrius pasirodė labai mielas, švelnus ir dėmesingas vyras.

Aš per visą gyvenimą su juo nepakėliau nė vieno lagamino, netampiau jokių sunkenybių, jis mane visaip saugojo, o aš bandžiau sutvarkyti buitį.
Susiradau darbą – įsidarbinau pardavėja – ir gyvenimas ėmė tekėti savo vaga.

Visko, per ką mes praėjome, neaprašinėsiu, pasakysiu tik, kad mes susituokę jau 15 metų, aš savo vyrą dievinu, jis mane irgi ant rankų nešioja, turime sūnų, kurį labai mylime. Vyras padarė kariškio karjerą, o aš su jo pagalba ir palaikymu įgijau aukštąjį išsilavinimą, radau gerą darbą.

Mes realiai laimingi ir aš kartais pagaunu save galvojant – o kas būtų, jei tada būčiau atsisakiusi? Ir nuo tos minties mane išpila šaltas prakaitas. Manau, man paprasčiausiai pasisekė, o gal aš tada kažkaip pajutau, kad su šiuo žmogumi man bus jauku ir gera.

O galbūt man taip norėjosi kažką pakeisti gyvenime, kad šalia būtų kažkas, kam aš būčiau reikalinga, kad aš įdėjau maksimalias pastangas, kad galiausiai tai nutiktų…

Štai kaip būna! Aš dėkinga likimui, kad pasufleravo man teisingą sprendimą.