Sūnus užėjo į butą ir pamatė mamą, gulinčią ant grindų. Tik prispaudęs šaltą jos ranką prie savo skruosto, suprato, ko pridirbo

– Labas, mama. Tu jau gavai pensiją? – ragelyje Veronikai sūnaus balsas atrodė mylintis.

– Sveikas, sūneli, taip, jau atėjo, tačiau gydytoja išrašė man receptą virš normos, žinai, cukrus vėl pašoko,- pasiskundė mama.

– Man skubiai reikia pinigų, o į vaistinę nueisi, kai aš gausiu algą,- neatstojo sūnus.

– Žinoma, sūneli…

Veronikai neseniai sukako 73 metai. Dainius buvo vienintelis jos vaikas. Ji dievino jį ir niekada nieko neatsakydavo, net jeigu jai pačiai nepakakdavo pinigų. Sūnui neseniai sukako 40 metų. Veronikos vyras išėjo iš gyvenimo prieš 26 metus.

Praėjo savaitė, tačiau Dainius taip ir nenupirko vaistų. Moteriai buvo labai bloga. Ji bandė priminti sūnui apie vaistus, tačiau šis atsakė, kad atlyginimas vėluoja ir jis pernelyg užimtas.

Kartą Veronika pasijuto labai blogai ir net negalėjo pakilti iš lovos. Antrą kartą pabandžius atsikelti jai apsvaigo galva ir moteris griuvo ant grindų…
Staiga buto durys atsivėrė.

– Mamyte, mamyte! Kas tau? – Veronika neiškart atpažino sūnaus balsą.

Kai sūnus įėjo į kambarį ir aptiko motiną ant grindų, iškart iškvietė greitąją. Paskui suklupo šalia jos ant kelių ir pravirko, spausdamas motinos ranką:

„Mama, nepalik manęs! Atleisk man, kad nebuvau geras sūnus. Naktį man prisisapnavo tėvas. Jis liepė man skubėti ir gelbėti tave… Pabudau ir nulėkiau pas tave. Man labai gėda. Nesuprantu, kaip galėjau taip pasielgti su tavimi… Dabar rūpinsiuosi tavimi, tik neišeik…“

Po pusvalandžio atvyko greitoji ir nuvežė moterį į ligoninę. Veronika pajuto palengvėjimą. Po mėnesio jai atliko visus tyrimus ir ruošė išrašymui.

Sūnus atvažiavo mamos anksčiau, stovėjo prie ligoninės ir nekantriai jos laukė. Kai jie grįžo namo, mama negalėjo nuslėpti nuostabos. Butas buvo švarus, šaldytuvas pilnas visokiausių delikatesų, o ant stalo stovėjo gražios gėlės.

Nuo tada sūnus apipylė mamą meile ir dėmesiu, jis ir jo šeima labai dažnai ją lanko.