Po 30-ies bendro gyvenimo metų man staiga paskambino kažkokia mergina ir pasakė, kad tarp jų su mano vyru meilė, o aš jiems trukdau
Mes su Vladu buvome susituokę 30 metų. Turime du sūnus, Adomą ir Igną. Jie jau turi savo butus, šeimas ir vaikus. Jau pusmetis, kai pastebiu keistus pokyčius vyro elgesyje.
Jei anksčiau jis neužsiciklindavo ties savo išvaizda, tai dabar pasidarė labai smulkmeniškas drabužių pasirinkime.
Užsirašė į sporto klubą. Ėmė užtrukti darbe, o per išeigines vaikščioti į biurą. Pamiršau, kada mes kartu leidome laiką. Kartą man paskambino nepažįstamas numeris.
– Laba diena. Mano vardas Alicija. Jūs Marija Petrauskienė?
– Laba diena. Taip.
– Mums būtina susitikti. Tai svarbu dėl jūsų vyro.
Susitarėme po valandos susitikti kavinėje. Alicija pasirodė gražuolė kokių 30-ies baltapūkė. Madingi rūbai, graži šukuosena, manikiūras.
– Mes su Vladu mylime vienas kitą. Jau pusė metų, – tyliai pasakė mergina.
Man iškart tapo aiškios vyro elgesio permainos.
– Jis negali pats jums to papasakoti. Nenori skaudinti. Ir išeiti negali. Nenori palikti jūsų vienos senatvėje. Prašau, atstumkite jį pati.
Man pasidarė bjauru, neišklausiusi jos aš atsistojau ir išėjau iš kavinės. Visą dieną galvoje sukosi mintys apie vyro neištikimybę. Kodėl jis taip pasielgė su manimi? Aš juk stengiausi dėl jo. Mes turime vaikų ir anūkų. Visą dieną praverkiau. O vakare, kai grįžo Vladas, pasakiau jam:
– Viską žinau apie tave ir apie Aliciją. Man nusibodo tavo melas. Eik pas ją.
Vladas susirinko daiktus ir išėjo. Man labai sunku gyventi be jo. Ne materialiai. Ne. Su tuo viskas gerai. Tačiau vienatvė…
Mano vaikai mane palaiko. Dažnai atvažiuoja su anūkais, kad prablaškytų mane nuo sunkių minčių. Apie naujus santykius negalvoju. Gyvenu dėl vaikų ir anūkų.
