17-os Marija pastojo nuo manęs. Teko apsigyventi kartu. Mums gimė dukra, kurią aš labai mylėjau. Tačiau kartą mums nutiko bėda

Mes susituokėme 17-os. Santuoka buvo priverstinė ir ne iš meilės, o iš reikalo. Žmona iškart pareikalavo, kad aš eičiau dirbti, tačiau aš jos norus ignoravau ir įstojau mokytis.

Rytais eidavau į paskaitas, dienomis dariau projektus, o nuo 10 vakaro iki ryto dirbau apsauginiu, kad apmokėčiau kambarį ir būtų iš ko gyventi. Mums gimė dukra. Marija bandė mane spausti, kad mesčiau mokslus ir dirbčiau daugiau, tačiau neklausiau jos ir tęsiau mokslus. O mūsų dukrą Anetą beprotiškai mylėjau.

Todėl ir kenčiau tokią žmoną. Tačiau kartą žmona mus metė. Paprasčiausiai išėjo ir nebegrįžo. Man teko eiti į paskaitas su dukra. Gerai, kad ji buvo klusni ir nekaprizinga, sėdėjo tyliai, piešė sau, o dėstytojai supratingai atsižvelgė į situaciją.

Per pertraukas kursiokės žaidė ir lepino ją. O vienos tėvas buvo advokatas ir sutiko padėti man su skyrybomis taip, kad vaikas liktų su manimi. Ir kai motina paklydėlė teikėsi grįžti namo, padaviau į teismą skyryboms.

Ji paskui kažką vapėjo, kad tokiu būdu norėjo pasiekti, kad aš mesčiau universitetą. Tačiau aš pajutau galimybę jos atsikratyti kartą ir visiems laikams ir nusprendžiau neatsisakyti savo tikslų.

Teismas paskelbė man palankų nuosprendį. Mes išsivažinėjome. Dukra liko su manimi.

Ir nei aš, nei mano dukra daugiau nematėme Marijos. Praėjo 10 metų. Ar aš gailiuosi dėl skyrybų? Jokiu būdu. Taip, man buvo sunku. Problemos buvo visur: ir su finansais, ir psichologinės, ir fizinės… Bet ačiū mano mamai, kuri padėjo su anūke, kol aš universitete.

Bet visa tai praeityje.

Šiandien turiu savo verslą, mylimą dukrą, kuriai jau 10 metų. Galiausiai sukaupiau drąsą ir papasakojau visą tiesą apie gyvenimą su jos mama.