Močiutė pasiėmė namo pitbulį, o po metų jis atėjo į pagalbą jos anūkui

Mažame miestelyje sunku kažką nuslėpti nuo aplinkinių. Tai, kad apylinkėse bastosi didelis šuo, greitai tapo žinoma visiems, daugelis bijojo gyvūno. Valentina sutiko šunį eidama iš parduotuvės, tačiau šuo jos neišgąsdino.

Moteris iškart pamatė, kad šuo veislinis, nors ir labai liesas bei neprižiūrėtas. Pitbulis nerodė jokios agresijos, greičiau buvo sutrikęs.

Šuo žiūrėjo į moterį ir vizgino uodegą, todėl ji nusprendė pasiimti jį. Kaimynai iškart ėmė atkalbinėti Valentiną, tačiau ši buvo nepalenkiama.

Naujoji šeimininkė šunį pavadino Bosu, šuo labai prisirišo prie šeimininkės ir visada sekiojo paskui. Valentinos anūkas, kuris atvyko pas ją po metų, irgi greitai susidraugavo su Bosu ir kasdien ėjo pasivaikščioti su juo į artimiausią mišką.

Tądien berniukas ir šuo nuėjo link miško. Netrukus žmonės išgirdo berniuko riksmą ten, kur tekėjo upė. Kai žmonės atbėgo, pamatė berniuką, nešamą srovės, ir įsibėgėjusį Bosą, šokantį į vandenį.

Šuo greitai priplaukė prie vaiko ir šis įsikibo į stiprų pitbulį. Vaikas ir šuo sugebėjo kartu pasiekti krantą.

Taip šuo atsidėkojo šeimininkei už tai, kad suteikė jam namus ir rūpestį.