Kodėl moterims, gimusioms 70-aisiais, lengviausia gyventi?

Jei mūsų Visata sudarinėtų laimingųjų sąrašus, pirmoje vietoje įsitaisytų merginos, gimusios 70-aisiais SSRS. Mums pasisekė taip,kaip nepasisekė nė vienai kartai – nei tetulėms su rezginėmis (kurios gimė per anksti), nei per vėlai į pasaulį atėjusioms mergaitėms.

Mes atėjome į pasaulį tokio totalaus stabilumo epochoje, kad net datų pasikeitimas kalendoriuje rodėsi keistas: kaip tai buvo sausio 5 ir staiga 6. Netvarka. Mes augome po laiminga žvaigžde, mūsų mamos rūpinosi tik tuo, kaip pasidaryti šukuoseną „kaip Brylskos“ ir kur nusipirkti batus-kojines.

Žodžiu, likimas įdėjo mums tokį pamatą, kurį pastumsi tik kosminių mastų ekskavatoriumi, o tokių dar negamina. O paskui prasidėjo tas persitvarkymas.

Jis prapūtė visiems mums smegenis ir leido suprasti, kad šiame pasaulyje stabili tik krūtinė, jei ją įdėsi į push-up liemenėlę. Mūsų mamos dėl to ėmė rėkauti, pamiršo Brylską ir pražilo. Mūsų tėvai grąžė rankas, todėl kad jiems, mokslų kandidatams, buvo gėda pardavinėti bulves.

Mūsų jaunesniosios seserys gimė išskirtinai tik dėl to, kad mamoms su tėčiais liko vienintelė prieinama pramoga. Mums buvo dzin. Mes buvome laisvos kaip vėjas ir linksmos kaip nerūpestingi angelai. Ir mes tapome laisvos. Priimdamos sprendimus. Pasirinkdamos savo kelią.

Savo amžiumi, galų gale!

Mūsų mamos po 30-ies tapdavo tetulėmis. Mes pasakėme „Nė velnio!“ ir likome merginomis. Kai priartėjome prie 40, supratome, kad mums kaip ir anksčiau patinka būti aukštumoje ir sukūrėme madą moterims pačiame jėgų žydėjime.

Mūsų jaunesniosios seserys bijo įžengti į suaugusiųjų gyvenimą ir iki 30-ies lakioja po jį lyg plaštakės – už mamos pinigus, o mes pirmąsias savo algas gavome 15-os – už prekybą kosmetika, cigaretėmis ir Levis džinsais.

Kuo mus gali išgąsdinti krizė? Mes pergyvenome 1990 metų permainas, 1998 metų nuopolį, 2008 metų krizę. Mokėjome auginti vaikus už 10 litų per dieną ir nešioti tikrus Labutenus. Mokame dirbti keliuose darbuose ir dar užsukti į spa salonus.

Mokame mylėti visa širdimi ir gyventi vienumoje savo malonumui. Neturime stereotipų, rėmų, dogmų ir baimių. Mes turime gyvenimą. Mūsų nuosavą. Visa kita – technikos reikalas.