Šunys gyvena ir miršta laukdami stebuklo. Jie tiki, kad vieną dieną žmogus prisimins ir pakvies…
Šuo klajojo po mišką ir staiga pamatė laužą, o šalia jo Žmogų. Šuo labai sušalo, jis labai norėjo priartėti prie šilto laužo liepsnos, bet nedrįso. Tuo tarpu Žmogui labai norėjosi valgyti, bet reikėjo pakilti ir eiti į mišką medžioti, tačiau jau buvo tamsu, ir jis nesiryžo…
Šiuo metu iš krūmų išėjo Šuo, jo dantyse buvo laukinė gyvija. Šuo lėtai priėjo ir padėjo grobį prie Žmogaus kojų. Dėkingumas Žmogus pakvietė šunį prie laužo.
Po to jie pasidalijo vėlyvą vakarienę dviese ir sėdo žiūrėti į žvaigždes. Žmogui nekentėtinai norėjosi ištiesti ranką ir įkasti pirštais į tankų šunies kailį, o tuo metu Šuo svajojo pajusti žmogaus rankos prisilietimą…
Jie užmigo, susiglaudę vienas prie kito.
Šią naktį pirmą kartą atsitraukė baimė ir šaltis griežto senovinio pasaulio. O ryte Šuo suprato, kad jau negali išeiti, o Žmogus – kad negali jos paleisti.
Tada Šuo tarė: – Amžinos ištikimybės ženklu aš dovanoju tau, Žmogau, tai, ką turiu vienintelį – savo Gyvenimą. Dabar jis priklauso tau!
Ir Žmogus atsakė: – Amžinos dėkingumo ženklu aš pažadu saugoti tavo Dobą saugiausioje vietoje – savo širdyje! – Žmogus ištiesė ranką – Šuo įdėjo į ją savo leteną.
Ir šiuo momentu tuštuma jų sielose išnyko…
… Nuo to laiko praėjo daug laiko, bet šunų akys ir šiandien gyvena to senovinio laužo šviesoje. Jie su viltimi žiūri žmonių veidus, siekdami pamatyti atsakomuosius šiltus atspindžius.
Bet žmogaus akys ugniniai žiežirbai seniai užgeso – jis pradėjo laikyti savo širdyje per daug reikalingų ir praktiškų dalykų, ir greitai šunies Dovana nebeliko jo širdyje vietos.
Tada žmogus išmetė šią Dovaną atgal šuniui: “Imk”, – ir ėjo toliau savo keliu. Bet šuo negalėjo pasiimti savo Dovanos atgal, paaiškėjo, kad jis nemoka laužti priesaikos.
Tada jis tyliai atsitraukė į šešėlį ir nepastebimai sekė išėjusį žmogų, neatitraukdamas savo tamsių ir drėgnų nuo liūdesio akių nuo jo nerūpestingos ir abejingos nugaros. O jo Dovana – jo gyvenimas, ir toliau gulėjo ant kelio.
Laikui bėgant ji nusidėvėjo nuo smūgių, apdulkėjo, ir dabar žmogui ji jau neatrodo kaip lobis. Paprastai jis jos nepastebi, bet jei netikėtai apie ją suklumpa – nesvarstęs pašalina ją iš savo kelio. Jam nėra laiko, žmogus vis ieško ir ieško kažko didžiuliame pasaulyje. Ir randa daug visko, bet niekas negali atgaivinti šviesos jo akyse, todėl viduje jame yra šaltis ir tamsa.
O šunys gyvena ir miršta laukdami stebuklo. Jie tiki, kad vieną dieną žmogus prisimins ir pakvies:
– Man vėl reikia tavo meilės ir ištikimybės, tik jos gali išgelbėti mane nuo vienatvės ir atgaivinti apdrebtą širdį. Ir aš vėl rūpinsiuosi tavimi, kaip pažadėjau tada. Grįžk, drauge!
Ir tada šuo nusišypsos ir atsakys:
– Man nereikia grįžti, aš visada buvau šalia tavęs, žmogau!
Jums atrodo, kad tai tik pasaka?
Tada pažiūrėkite į sutiktos šuns akis…
