Mokestis už permainas…
– Betgi jei paliksiu vyrą, man teks persikelti pas mamą, kadangi tai jo butas ir apiformintas jo vardu.
– Taip.
– Betgi jei eisiu pas psichologą, man reikės taupyti kažkur kitur.
– Taip.
– Betgi jei įsidarbinsiu naujame darbe, man bus sunku, bus adaptacija ir didesnis krūvis.
– Taip.
– Jeigu sukursiu šeimą, mažiau laiko skirsiu darbui.
– Taip.
– Jei nusipirksiu akcijų, susidursiu su jų praradimo rizika, o dar man teks mokėti mokesčius ir brokeriui.
– Taip.
– Jei nusipirksiu mašiną, teks ją išlaikyti ir rūpintis.
– Taip.
Už bet kokias permainas mes mokame savo kainą.
Pinigais, laiku, pastangomis, vienų ar kitų privilegijų praradimu.
Jei mes nepasiruošę mokėti, pokyčių idėjos verčiau atsisakyti.
Jei mokėti jūs nepasiruošę, neužsiimkite saviapgaule.
Bet kokios permainos turi tam tikrą kainą.
Permainų ir augimo be atitinkamos kainos nebūna.
Mes kažką aukojame.
Galima pažvelgti į tai iš kitos pusės:
Kęsdami nemylimą darbą, mes mokame už stabilumą, kažkokias pajamas ir galimybę nesusidurti su savo baimėmis ir neryžtingumu.
Atgyvenusiais santykiais mokame už patogų būstą ir pagalbą buitiniuose klausimuose.
Bendravimas su toksiška pažįstama leidžia užsimokėti už kaltės nejautimą ir buvimą „gera mergaite“.
Ir t.t.
Ir būtina pasirinkti, kokią kainą ir už ką mes pasiruošę sumokėti.
Kas mums svarbiau.
O štai „nemokamų“ pokyčių aš nesu mačiusi.
