– Nori pagimdyti išsigimėlį? – pasakė man, aštuoniolikinei mergiotei, gydytoja. Ir mano tikra motina ją palaikė

Taip nutiko, kad iškart po mokyklos užmezgiau romaną. Matas buvo vyresnis už mane keliais metais. Aukštas, stotingas ir taip klasiškai lakstė savo motociklu! Ir štai kartą sutikau pasivažinėti su juo, paskui dar ir dar.

Tuo metu, kai mano draugės šturmavo universitetus ir kolegijas, tikėdamosi įstoti į valstybės finansuojamą vietą, mano galvoje skambėjo Mendelsono valsas ir pilve skraidė drugeliai – taip, aš jau mačiau save Mato žmona. Kvaila, naivi mergaitė…

O mano motina, vietoje to, kad pataisytų man smegenis, atvirkščiai, palaikė. Esą, išsilavinimas – ne vilkas, į mišką nepabėgs. O štai dėmesio vertas vaikinas gali ir nebepasirodyti. Ji pati anksti ištekėjo ir manė, kad aš viską darau teisingai. Matas dirbo autoservise, pinigėlių turėjo, o dar iš močiutės paveldėjo 2 kambarių butą. Žodžiu, gera partija!

Jis dingo po mėnesio, net nepaskambino atsisveikinti. Jo tėvai tik pečiais pagūžčiojo – jie, tiesą sakant, nuo pat pradžių nenorėjo, kad mes su Matu susitikinėtume. Motina mane dar kvaile išvadino, esą, aš padariau kažką ne taip, jei toks pavydėtinas vyrukas pabėgo.

O paskui blogumas rytais, pykinimas vos pamačius maistą. Motina nutempė mane pas gydytoją. Ginekologė neleido abejoti – 10 savaičių!

Motina iškart apsimetė, kad nesuprato, kuo baigiasi jos dukros pasivažinėjimai su Matu – esą, kaip, kodėl, ak, kokia gėda. Ir tuoj pat prie manęs ėmė su gydytoja aptarinėti, ar aš dar spėju pasidaryti abortą. Manęs niekas neklausė. O aš sėdėjau, pažeminta, pasimetusi.

Nepasakyčiau, kad aš norėjau šito vaiko, bet tai, ką aptarinėjo motina su gydytoja, buvo taip siaubinga! Aš sėdžiu su mažyliu pilve, o jos aptarinėja, kaip greičiau jį nužudyti.

Neatsimenu, ką ji ten kalbėjo, nenorėjau žiūrėti, kaip linkčioja, sutikdama su ja, mano motina, tiesiog išlėkiau iš kabineto. Ir nubėgau. Kur? Kodėl? Pati nesupratau.

Namo grįžau tik sutemus. Nėriau į savo kambarį ir apmiriau kaip pelytė. Į jokią ligoninę aš nesiruošiau!

Ryte motina rėkė, beldė į duris, reikalavo atidaryti, grasino, kad „išmes mane ir mano prieauglį į gatvę“. Neatidariau durų, tylėjau ir verkiau. Motina nusispjovė, pasakė, kad pasigailėsiu.

Po kurio laiko suskambo mano telefonas. Vyriškas balsas pratarė: „Sveika, Meda, čia aš, tėtis“. Tėtis iš ano pasaulio? Vos neišprotėjau nuo šio absurdo.

O vyriškis pasiūlė susitikti kavinėje, pabendrauti. Paaiškino, kad telefono numerį rado per mokyklą, kurioje mokiausi. Mes susitikome. Reprezentatyvios išvaizdos vyriškis – jo veido bruožuose mačiau savuosius. Alvydas Jonaitis – prisistatė jis. Tėvas papasakojo, kad jis su mano motina išsiskyrė prieš daugelį metų, kadangi ji buvo neištikima, o jis nenorėjo kentėti, išvyko į kitą miestą, pradėjo gyvenimą nuo pradžių.

Į klausimą, kodėl nebendravo su manimi, jis atsakė, kad žmona buvo pavydi, nenorėjo, kad primintų jo praeitį. Tačiau alimentus jis siuntė tvarkingai. O aš apie juos ir nežinojau. Taip išeina, motina viską slėpė ir pamelavo apie tėčio mirtį. Tėvas paklausė, kaip aš gyvenu, kur mokausi. Ir čia aš apsiverkiau ir viską papasakojau – apie savo nelaimingą ankstyvą meilę, nėštumą, motinos požiūrį į visa tai.

Tėvas išklausė ir pasiūlė važiuoti su juo į sostinę. Su antrąja žmona vaikų nebuvo, o neseniai ji mirė. Ir aš, nė kiek neįsižeidusi dėl tokios ilgos tylos, iškart sutikau.

Motina, pamačiusi mus kartu, labai sutriko, net bandė susitaikyti su tėvu, tačiau jis tik paklausė apie pinigus, kuriuos siųsdavo man. Motina iškart susiraukė, esą, pati žinojo, kur juos išleisti.

Ir štai nuo tada praėjo jau 10 metų. Auga nuostabi sveika dukra, aš neblogai baigiau universitetą, dabar dirbu tėvo firmoje.

Turiu santykius su vyriškiu, tačiau tekėti dabar neskubu. Užteks, jau kartą svajojau apie baltą nuometą ir Mendelsoną. Nebenoriu. Mano gyvenimo prasmė – tai mano Alija, mano dukrelė! Baisu įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei tėvas nebūtų man paskambinęs.

O mama… Ji, sužinojusi, kad tėvas turtingas ir aš su juo gyvenu netgi labai neblogai, kelis kartus bandė įsiprašyti į svečius, anūkėlės aplankyti. Tačiau aš nenoriu, kad ji žiūrėtų į mano mažylę, kurią taip negailestingai norėjo išsiųsti po skalpeliu. Todėl su mama dabar bendravimas tik telefonu!