„Pilnai apmokėta stikline pieno. Daktaras Hovardas Kelis“. Širdį verianti istorija apie gėrį ir gailestingumą

Hovardas Kelis, našlaitis paauglys, buvo labai neturtingas. Kad užsidirbtų duonai ir mokslui, jis nešiojo po namus įvairias smulkias prekes.

Kartą jo kišenėje neliko nė cento. Kęsdamas alkį, jis nusprendė užeiti į artimiausią namą ir paprašyti maisto. Jam buvo siaubingai nejauku, bet kai jis priėjo prie namo, jį užvaldė ryžtas: atsakys ar ne, bet bus kaip bus.

Jis ryžtingai ištiesė ranką link skambučio ir kelis kartus paspaudė mygtuką. Bet kai duris atidarė jauna ir labai graži mergina, Hovardas netikėtai sutriko. Iš neseno ryžto neliko nė pėdsako. Tiesiog jam pasidarė gėda prašyti maisto.

Ir tada jis, užsikirsdamas iš jaudulio, pasakė:

– Ar galima… paprašyti jūsų… stiklinės vandens?

Mergina suprato, kad jaunuolis alkanas, ir atnešė jam didelę stiklinę pieno. Hovardas lėtai ją išgėrė ir paklausė:

– Kiek aš jums skolingas?

– Jūs man nieko neskolingas,- atsakė mergina. – Mama mane mokė niekada nieko neimti už gerus darbus.

– Tokiu atveju – širdingai jums dėkoju! – atsakė jis.

Kai Hovardas Kelis išėjo iš jos namų, jautėsi tvirtesnis ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Dabar jis buvo įsitikinęs – kol pasaulyje yra tokių dosnių ir gerų žmonių, viskas bus gerai!

Praėjo daug metų. Ir štai kartą jauna moteris, šio miesto gyventoja, rimtai susirgo. Vietiniai gydytojai nežinojo, ką daryti.

Galų gale jie nusprendė siųsti ją tirtis į didelį miestą pas patyrusius specialistus. Tarp pakviestųjų į konsultaciją buvo ir daktaras Hovardas Kelis. Kai jis išgirdo miestelio, iš kurio atvyko ši moteris, pavadinimą, jo veidas pagyvėjo. Jis iškart pakilo ir nuėjo į jos palatą.

Moteris, pavargusi po kelionės, miegojo. Gydytojas tyliai įėjo į palatą ir iškart pažino ją. Taip, tai buvo ji – ta pati mergina, kuri kadaise pavaišino jį stikline pieno. Išstudijavus jos ligos istoriją ir tyrimų rezultatų duomenis, gydytojo veidas paniuro: „Ji pasmerkta!“

Daktaras grįžo į savo kabinetą ir kurį laiką tylėdamas sėdėjo, apie kažką mąstydamas. Jis galvojo apie šią moterį, apie savo bejėgiškumą jai padėti, apie neteisingą likimą. Bet kuo ilgiau jis galvojo, tuo tvirtesnis darėsi jo žvilgsnis. Galiausiai jis pašoko iš krėslo ir tarė: „Ne, aš padarysiu visa, kas įmanoma ir neįmanoma, kad ją išgelbėčiau!“

Nuo tos dienos daktaras Hovardas Kelis skyrė ligonei ypatingą dėmesį. Ir štai po beveik 8 mėnesių ilgo ir įtempto darbo daktaras Kelis nugalėjo pavojingą ligą.

Jaunos moters gyvybei pavojus nebegrėsė. Daktaras Kelis paprašė ligoninės buhalterijos paruošti jam sąskaitą už gydymą. Kai jam atnešė sąskaitą, suma, kurią turėjo sumokėti moteris už savo gydymą, buvo milžiniška. Ir tai nenuostabu – ją, galima sakyti, grąžino iš ano pasaulio. Daktaras Kelis pažiūrėjo į sąskaitą, paėmė rašiklį, kažką parašė sąskaitos apačioje ir paprašė nunešti ją į palatą.

Gavusi sąskaitą, moteris bijojo ją atversti. Ji buvo įsitikinusi, kad visą likusį gyvenimą turės dirbti nenuleisdama rankų, kad viską apmokėtų.

Galų gale, įveikusi save, pažvelgė į sąskaitą. Ir pirma, kas jai krito į akis, buvo ranka parašytas užrašas tiesiai virš eilutės „Apmokėti“.

Užrašas teigė: „Pilnai apmokėta stikline pieno. Daktaras Hovardas Kelis“.

Džiaugsmo ašaros užtvindė jai akis, o širdis prisipildė šilumos ir dėkingumo.