Šunys – tai angelai su didelėmis ir geromis širdimis, pasiųsti į žemę rūpintis mumis…

…Baisi liga atėmė Mažylio judesius ir kalbą. Nejudėdamas jis gulėjo lovelėje ir tik sūrios ašarėlės ritosi liūdnu jo veiduku. Visi jį linksmino kaip galėjo.

Mama ir tėtis nesitraukė nė per žingsnį. Širdyje jie sielvartavo, kad jų mylimas nuostabus Mažylis toks bejėgis ir nelaimingas. Niekas negalėjo ištraukti iš beviltiško liūdesio berniuko, sunkiai ir negrįžtamai sergančio.

…Vieną šaltą žiemos vakarą tėtis, eidamas namo, prie laiptinės pastebėjo ant sniego gulintį juodą šunį.

– Eik namo, šunie. Tu juk peršalsi.

– Aš neturiu namų. Mano šeimininkas mirė. Ir mane išvijo iš buto.

– Ką gi man daryti su tavimi, vargšeli. Mūsų namuose mažas ligotas berniukas ir aš manau, visi bus prieš tavo buvimą.

– O tu visgi pabandyk.

– Na, kaip bus, taip.

Tėtis buvo geras žmogus ir negalėjo palikti šuns sušalti gatvėje.

Taip Spindulėlis apsigyveno Mažylio namuose. Jis buvo išauklėtas ir labai išmintingas. Žinojo, kaip ir su kuo bendrauti. Šuo meiliai šypsojosi mamai, buvo pasiruošęs bėgioti paskui tėtį ilgiausias treniruotes. Tačiau pas Mažylį jo neleido.

Kartą prie Mažylio nebuvo mamos ir tėčio, o jis turbūt jautė skausmą ir tylutėliai inkštė, kaip mažas bejėgis šunelis. Spindulėlis krūptelėjo, padėjo galvą ant lovos ir ėmė laižyti bejėgę vaiko ranką. Mažylis nutilo. Šuo lyžčiojo liežuviu kiekvieną vaikučio pirštuką ir švelniai lietė lūpomis jo rankutę.

Įėjusi mama apstulbo. Mažylis šypsojosi. Ir dabar Spindulėliui buvo leista dėti galvą ant vaiko lovos ir glamonėti lūpomis Mažylio rankutę. Ir kaskart Mažylis imdavo šypsotis nuo šuns prisilietimų.

Niekas nežino kodėl, tačiau Mažylio rankos ėmė po truputį atsigauti ir jis galėjo pirščiukais čiupinėti šuns kailiuką. Tėvai buvo be galo nustebę.

Gydytojai sakė, kad Mažylis niekada nejudės. Žmonės, nagi nesakykite „niekada“. Sakykite: „visko gali būti“.

Spindulėlis tęsė savo masažą. O kadangi jam dabar niekas netrukdė, jis ėmėsi berniuko veidelio. Mažyliui turbūt kuteno ir jis leido garsus, panašius į juoką. Tai buvo stebuklas.

Mažylis laukdavo, kol Spindulėlį parves iš pasivaikščiojimo. O ir šuo skubėdavo namo, lyg bijodamas, kad berniukas be jo pranyks.

Ėjo savaitės ir mėnesiai. Ir štai Spindulėlis įsitaisė lovoje ir visu kūnu prisispaudė prie Mažylio kūnelio. Tėvams buvo baisu dėl savo vaiko. O jei šuo netyčia pakenks sūnui. Tačiau taip nenutiko.

Šuo mokėjo taip atsigulti berniuko lovoje, kad visiems užteko vietos. Mažylis dabar vis ryžtingiau čiupinėjo rankutėmis šuns kailį ir kai jį paversdavo ant šono, jis jau galėdavo jį apkabinti. Šuns laimei nebuvo ribų. Jis laimingas šypsojosi. Draugų akys švytėjo džiaugsmu.

Mažylis sugalvojo žaidimą. Jis nustumdavo žaisliuką nuo savo lovos. O Spindulėlis jį pakeldavo ir atsargiai dėdavo ant Mažylio krūtinės. Šis juokdavosi. Ir vėl numesdavo jį ant grindų. Tai galėdavo tęstis valandas. Paskui draugai užmigdavo, draugiškai apsikabinę. Jų šypsenos sakydavo, kad jie mato gerus sapnus.

Po kurio laiko Mažylį ėmė sodinti, atrėmę į pagalves. Šuo įsitaisydavo šalia ir nosimi baksnodavo jo ranką. Mažylis duodavo jam riestainius ir glostydavo didelį juodą snukį.

Gydytojai, atėję apžiūrėti Mažylio, barė tėvus už tokią antisanitariją. Juk vaikas ligotas, kaip galima leisti šuniui gulėti toje pačioje lovoje, kaip ir sūnus. Tačiau tėvai matė vaiko laimę ir negalėjo išskirti jo su šunimi.

Jūs žinote, aš pati nepatikėčiau, tačiau berniuko liga ėmė trauktis. Jis prakalbo, ėmė judėti ir paskui vaikščioti. Ir visą tą laiką juodasis draugas buvo su juo.

Ir aš vis galvoju, juk šunys – tai angelai, pasiųsti mums į žemę. Nes kaipgi kitaip dar galima paaiškinti šį stebuklingą pasveikimą. Ir kaip galima suprasti, kad pas paprastą šunį tokia didelė, gera ir išmintinga širdis…