Nusprendžiau skirtis po vyro pasiūlymo atlikti DNR tyrimą

Laukiuosi antro vaiko. Jo gimimas turi sutapti su mūsų šeimyninio gyvenimo 10-ojo jubiliejaus data, bent jau tokias prognozes teikia gydytojai.

Ir dar visai neseniai aš kūriau grandiozinius planus, kaip mes švęsime šiuos du įvykius, džiaugiausi, kad taip sutampa. Tačiau mano planai turbūt neišsipildys dėl netikėto posūkio.

Noriu paduoti skyryboms, nors mane atkalbinėja tiek mano, tiek vyro tėvai. Mes susituokėme iš meilės, viskas buvo tiesiog puiku. Pirmieji 5 metai praėjo gerinant mūsų materialinę padėtį, mes daug dirbome, nepamiršdami, tiesa, ir poilsio bei pramogų, pradėjome planuoti šeimos pagausėjimą.

Galbūt žodis „planavimas“ ne visai tinkamas, kai kalbama apie vaiką, bet aš manau, kad vaikus reikia būtent planuoti, kad išvengtum papildomų sunkumų patiems sau. Mažylis dėl to nebus mažiau mylimas.

Viskas buvo be problemų, praėjus 9 mėnesiams po persikraustymo į naują butą mums gimė Skomantas, mūsų nuostabus linksmas mažylis, dovanojantis mums daug džiugių momentų.

Mano vyras Vidmantas pasirodė labai geras tėtis, nuo pat sūnaus gimimo su juo užsiėmė, mokė jį šliaužioti, galėjo valandomis žaisti su sūnumi nesudėtingus vaikiškus žaidimus, stengėsi skatinti jo fizinį vystymąsi, žodžiu – viskas puiku.

Mūsų planuose buvo du vaikai ir kai Skomantui sukako 4 metukai, mes vėl, taip sakoma, atlikome namų darbus. Nėštumas vystosi gerai, aš net daug mažiau kaprizinga, nei pirmojo metu, tačiau mano vyras maždaug nėštumo viduryje staiga pasikeitė. Ėmė kabinėtis prie smulkmenų, nustojo man padėti, kaip tai darė anksčiau.

Nežinojau priežasties, stengiausi jo neerzinti, tačiau tai nepadėjo. Net mano anyta per vieną vizitą pas mus pastebėjo, kad jo sūnus kažkoks sudirgęs, o po eilinės pastabos, kad aš kažką padariau ne taip, ji išsakė Vidmantui, kad jis su manimi elgiasi ne taip, kaip reikia elgtis su būsima mama. Vyras atsakydamas sumurmėjo kažką panašaus į „patys išsiaiškinsime“, tačiau aš panorau tęsti pokalbį.

Anytai išėjus, pasiūliau vyrui pasikalbėti ir sudėlioti visus taškus ant „i“, nes man nusibodo pastovios jo priekabės. Iš pradžių Vidmantas ėmėsi gynybos, nenorėdamas vystyti šios temos. Mačiau, kad jis kažko nepasako iki galo ir laikiausi savo. Galų gale vyras pasidavė ir pareiškė, kad nori atlikti DNR testą tiek pirmam, tiek būsimam mūsų vaikui.

Pareiškimas buvo visiškai netikėtas, aš sutrikau, paklausiau, ar suteikiau dingstį pavydui. Vyras vėl subruzdo, atsakė, kad, žinoma, ne, bet štai jam norisi atlikti tokius testus…

– Žinoma, brangusis, tu turi tokią teisę. Nors rytoj eik į laboratoriją. Kiek ten laukti rezultatų? Mėnesį? Puiku! Kaip tik tiek laiko reikia, kad peržiūrėtų mūsų skyrybų prašymą. Jį mes pateiksime rytoj. Gausi ir testų rezultatus, ir skyrybų liudijimą. Ir iš gimdymo namų manęs nereikės pasiimti!

Vyras neteko žado nuo tokio mano „sukalbamumo“, ėmė atsiprašinėti, bet mane labai įžeidė jo idėja su tėvystės tikrinimu. Tuo, kad vaikai jo, aš įsitikinusi dėl paprastos priežasties – kitų vyrų per 10 metų aš neturėjau.

Kol kas neįvyko nei tyrimų pridavimas, nei vizitas į teismo rūmus. Vyras grįžo į vėžes, tačiau juoda katė, perbėgusi tarp mūsų, įnešė savo pataisymus. Aš užsidariau savyje ir negaliu atleisti pagrindo neturinčio vyro įtarumo, juolab man esant tokios būsenos.