Man 65-eri. Draugė pakvietė į sanatoriumą „pailsėti kartu”, o po kelių dienų paaiškėjo, kodėl ji mane pasikvietė…

Man 65-eri. Ir pirmą kartą per daugelį metų nusprendžiau kažkur išvykti ne dėl reikalų, ne pas vaikus, ne padėti, o tiesiog pailsėti.

Po penkiasdešimties labai lengva priprasti gyventi ne savo gyvenimu. Tai sūnui kraustymas, tai anūkei šventė darželyje, tai darbe kažkas išėjo atostogų ir reikia pavaduoti, tai kaimynė prašo palydėti į polikliniką, nes bijo viena. Savo „noriu” vis atidedi. Ne amžiams – tiesiog „vėliau”. O tas „vėliau” paprastai niekada neateina.

Turiu draugę Ritą, jai 62-eji. Draugaujame jau daugiau nei dvidešimt metų. Ne taip, kad kiekvieną dieną petys petin, bet artimos. Kadaise dirbome kartu Vilniaus savivaldybėje, vėliau išsiskyrėme, bet ryšys išliko. Skambindavomės, susitikdavome, skųsdavomės dėl spaudimo, juokdavomės iš buvusių viršininkų, kartais sėdėdavome virtuvėje iki nakties.

Rita iš tų moterų, šalia kurių kitos greitai tampa stipresnės ir atsakingesnės. Ne todėl, kad ji bloga. Tiesiog taip jau išeina savaime. Jai visada šiek tiek skauda širdį, neramu keliauti vienai, sunku ką nors išsiaiškinti, bijo suklysti, o šalia būtinai turi būti kažkas ramesnis ir „protingesnis”. Dažniausiai tas žmogus buvau aš.

Ankstyvą pavasarį ji paskambino: – Noriu į sanatoriumą. Gydytojai jau kelerius metus kalba apie sąnarius, kraujagysles. Važiuok kartu. Dviese linksmiau.

Iš pradžių net apstingau. Mintis buvo gera. Net per gera mano įprastam gyvenimui. Man ir nugara skauda, ir miegas blogas, ir spaudimas šokinėja, bet pati, tiesą sakant, nebūčiau susiruošusi. Vis gailijausi pinigų, laiko, galvojau, kad nepatogu, kad ne laikas, kad vėliau kaip nors.

O čia tarsi pats gyvenimas pastūmėjo.

Pasirinkome sanatoriumą netoli Druskininkų. Paprastą, be prabangos: korpusas, valgykla, eglės, takeliai, procedūros pagal tvarkaraštį. Man to ir užteko. Džiaugiausi vien mintimi, kad dešimt dienų nereikės stovėti prie viryklės ir galvoti, ką gaminti rytoj.

Rita beveik iš karto pasakė: – Tik nepersigalvok. Viena tikrai nevažiuosiu. Su tavimi man ramu.

Tada tai manęs neužgavo. Netgi buvo malonu. Galvoji: na štai, žmogui su manimi saugu. Kas žinojo, kuo tai virs.

Pirmieji ženklai pasirodė dar namuose, bet aš, kaip įprasta, jų nepastebėjau. Rita skambindavo po dešimt kartų per dieną.

– Vilma, pažiūrėk, kokie chalатai ten reikalingi. – Vilma, ar tu turi spaudimo tablečių su atsarga? Pasiimk ir man, bijau pamiršti. – Vilma, atsispausdink rezervaciją, mano spausdintuvas neveikia.

Viską dariau tarsi automatiškai. Na, draugė. Na, nerimauja. Bet jau tada kelionė nepastebėtai tapo ne „mūsų”, o mano suorganizuota.

Išvykimo dieną ji atvyko su dviem krepšiais, pledу ir kelionine pagalve, su tokiu veidu, tarsi jau būtų pavargusi, nors dar niekur nenuvykusi.

Sanatoriumo fojė kvepėjo chloru, valgykla ir pušų lašais. Žmonės sėdėjo su aplankalais, kas jau sportiniuose kostiumuose, kas su lazdomis. Viskas kaip įprastoje sanatorijoje.

Ir čia prasidėjo.

Rita staiga tarsi visiškai pasimetė. – Tu užpildyk už mane, mano rašysena dreba. – Tu paklausk, kur procedūros, aš negirdėjau. – Tu sužinok, ar galima be eilės – aš po kelionės nieko neverta.

Pas gydytoją maniau, kad mus išskirs po atskirus kabinetus. Bet Rita pažvelgė į mane taip, tarsi turėčiau atsisėsti šalia ir viską kontroliuoti.

– Pasėdėk su manimi, kitaip viską pamiršiu.

Pasėdėjau. Valgykloje paaiškėjo, kad padėklas jai per sunkus, sriuba per karšta, duonos pamiršo pasiimti. Atskirai visa tai atrodė smulkmena. Bet pirmosios dienos vakare supratau, kad nespėjau nė minutės viena ramiai pasigrožėti aplinka.

Antrą dieną pabudau anksti. Tyla, eglės, langas prasidarytas, oras geras. Galvoju: dabar tyliai eisiu prie šaltinio, paskui mankštos, paskui masažo. Tik atsikėliau – skambina Rita.

– Vilma, kur tu? Pabudau, o tavęs nėra. Manęs į pusryčius nepalauksi?

Ir iš karto tas įskaudintas švelnumas balse: – Na suprantama. Tu jau savo režime. O aš čia viena kaip kvailė.

Grįžau. Palaukiau. Paskui jai buvo sunku lipti laiptais, paskui baisu vienai eiti į Šarko dušą, paskui nerado fizioterapijos kabineto, paskui paprašė: – Pasėdėk šalia – gal man po procedūros suks galva.

Po pietų ji atsigulė „pusvalandžiukui” ir pasakė: – Tu toli neik. Man po vonių kartais širdis šokinėja.

Sėdėjau savo kambaryje ir jaučiau keistą susierzinimą, kurį pati sau buvo nemalonu pripažinti. Formaliai juk kas nutiko? Žmogui neramu, žmogui sunku, žmogus prašo šalia. Bet viduje jau krutėjo labai nemaloni nuojauta: aš, atrodo, vėl kažkur nepastebėtam tapau reikalinga kitiems.

Trečią dieną nusprendžiau bent dalį poilsio susigrąžinti. Per pusryčius pasakiau: – Rita, po pietų noriu viena į parką. Tiesiog pasivaikščioti, be jokio plano.

Ji iš karto nutilo, paskui atsakė: – Na eik, žinoma. Aš tavęs nesulaiko.

Šis „aš tavęs nesulaiko” visada skamba taip, kad jau jauti kaltę.

Po pietų vis dėlto išėjau. Pirmą kartą per visą laiką. Atsisėdau prie tvenkinio, nusipirkau kavos, žiūrėjau į vandenį ir staiga pastebėjau, kad negaliu atsipalaiduoti. Telefonas gulėjo šalia, ir aš jau iš anksto laukiau skambučio.

Taip ir išėjo.

– Tu toli? – Ne, parke. – O gali grįžti? Čia man spaudimą išmatavo – kažkas nepatinka. Ir apskritai nemėgstu viena sėdėti korpuse.

Grįžau. Ne todėl, kad labai išsigandau, o todėl, kad suveikė tas senas moteriškas refleksas: o jei žmogui tikrai blogai, o aš čia sėdžiu su kava.

Spaudimas pasirodė beveik normalus. Ji gulėjo ant lovos ir dejavo: – Nežinau, kas man. Gal oras. Gal procedūros. Pasėdėk šiek tiek.

Pasėdėjau. Paskui vakaras, ramunėlių arbata, kurios bufete nebuvo, ir aš ėjau jos ieškoti į kitą aukštą. Paskui tabletės. Paskui kalbos apie tai, kaip jai sunku, vieniša, baisu senti, ir gerai, kad aš šalia.

Klausiausi viso to ir labai aiškiai prisiminiau: aš juk atvykau ne „būti šalia”, o pailsėti.

Bet viskas galutinai paaiškėjo šeštą dieną.

Ėjau susitikti su Rita bibliotekoje. Priėjau prie atviros durų ir išgirdau ją kalbant telefonu. Tikriausiai su dukra. Balsas buvo ne pavargęs, ne verkšlentis, o gana žvalus, net linksmas.

– Taip, viskas gerai. Aš juk ne viena. Su manimi Vilma. Ji ir į valgyklą nueina, ir spaudimą pakontroliuos, ir pas gydytojus nubėgs jei kas. Man su ja patogu. Viena tikrai nebūčiau atvažiavusi.

Štai šį „man su ja patogu” ir įsiminiau.

Ne „mes kartu”. Ne „gerai, kad yra draugė”. Tiesiog – patogu.

Tarsi aš ne žmogus, ne moteris, ne draugė, kuri irgi sumokėjo už kelionę ir irgi atvyko pailsėti, o kažkokia patikima lydėtoja.

Nesugrįžau tučtuojau. Stovėjau prie durų ir jutau, kaip viduje viskas staiga atšalo.

Vakare ji paprašė: – Tu rytoj eisi su manimi ant purvo procedūrų? Man vienai nuobodu ten gulėti.

Ir aš staiga atsakiau: – Ne, Rita. Rytoj einu pagal savo tvarkaraštį.

Ji iš pradžių nesuprato. – Kaip tai? – Tiesiogiai. Aš sumokėjau už šią kelionę ne tam, kad visą laiką būčiau prie tavęs. Aš irgi noriu pailsėti.

Po tokių žodžių ateina tyla, kurioje jau viskas aišku. Rita atsisėdo ant lovos ir labai ramiai, su tuo savo įskaudintu švelnumu, pasakė: – Vilma, kažko nesuprantu. Ar tau sunku man padėti? Aš juk ne ant kaklo tau sėdžiu.

Ir čia mane pagavo tikrai. Nes būtent taip visada sako žmonės, kurie jau seniai atsisėdo, bet padarė tai taip įprastai, kad patys to nepastebi.

Pasakiau: – Nori sąžiningai? Sėdi. Ir ne šiandien. Nuo pačios pirmos dienos. Ir dokumentus pildžiau, ir krepšius nešiau, ir po kabinetus bėgau, ir visą laiką sėdžiu šalia, kai tu „bijai”. Aš čia atvykau ne slaugytoja. Atvykau pailsėti.

Ji iš karto įsiplieskė: – Na žinoma. Vadinasi, aš tau trukdau. Puiku. Reikėjo iš karto taip ir pasakyti.

– O tu reikėjo iš karto pasakyti, kad tau reikia ne draugės, o žmogaus, kuris bus prie tavęs.

Po to nutilome. Ilgam.

Kitą dieną ji ėjo į procedūras viena. Nepasimetė, neNumirė, viską rado. Bet vaikščiojo su giliai įskaudinto žmogaus veidu. Per stalą kelis kartus pakartojo: – Nesijaudink, susitvarkysiiu pati. Aš juk nenoriu niekam trukdyti.

Tai atskiras suaugusiųjų žanras. Pirmiausia tave išnaudoja, paskui dar padaro kalta už tai, kad pastebėjai.

Likusias dienas tiesiog pragyvenom. Nesibarėme atvirai, bet artumo nebyliko. Pagaliau pradėjau vaikščioti viena, sėdėti su knyga, gerti kavą be jausmo, kad reikia skubėti. Ir, kas labiausiai nemalonu, man palengvėjo. Taip palengvėjo, kad vienu momentu net išsigandau savo sąžiningumo.

Prieš išvykimą Rita pasakė: – Turbūt daugiau su draugėmis niekur nevažiuosiu. Poilsis turi būti be aiškinimųsi.

Vos nesprogo juokas. Nes aiškinimasis ten buvo tik vienas: žmogus pirmą kartą nesutiko tyliai tapti patogus.

Nuo tada praėjo beveik du mėnesiai. Santykių visai nenutraukėme, bet viskas pasikeitė. Skambinamės rečiau. Šilumos mažiau. Jos balse iki šiol yra tas tylus nepasitenkinimas, tarsi aš ją kažkaip nuvyliau.

O aš sėdžiu ir galvoju apie keistą dalyką. Kodėl mes, suaugusios moterys, taip dažnai painojame draugystę su tarnavimu? Kodėl viena gali metų metus remtis, skųstis, kviesti „kartu”, prašyti, nerimavoti, perkelti ant tavęs savo baimę – ir nuoširdžiai manyti, kad tai normalu? Ir kodėl kita visa tai ima, nes gėda būti „nepatogiai”, „šaltai”, „nepalaikančiai”?

Aš nelaikau Ritos blogiu. Ji ne klastinga ir ne pikta. Ji tiesiog iš tų žmonių, kuriems labai patogu gyventi šalia patikimesnių. Ir turbūt pati daug metų pratinau ją prie to, kad su manimi galima atsipalaiduoti ir dalį savęs perkelti kitur.

Bet šioje kelionėje mane pirmą kartą labai stipriai palietė viena paprasta mintis: jei po dešimties dienų šalia žmogui su tavimi „patogu” – tai dar nereiškia, kad šalia jo patogu tau.

Štai tai supratau tik sulaukusi 65-erių.

O jūs – ar esate gyvenime turėję žmogų, su kuriuo „kartu” iš tikrųjų reiškė „dėl jo”? Kaip elgėtės tokioje situacijoje?