Jūs matėte, kaip verkia šunys?
Mes su vyru nusprendėme pasiimti šunį iš prieglaudos. Vyras norėjo pirkti grynaveislį šunį. Esą, veislė – tai taurumas, protas, ištikimybė.
Tačiau aš labai prašiau nuvažiuoti su manimi į vieną prieglaudą ir jis nenorom sutiko. Per visą mūsų bendrą gyvenimą, o kartu mes pragyvenome netrumpai, vyras man nė karto neatsakė.
Kodėl šunį, paklausite jūs, o ne vaiką?
Mes žmonės vieniši ir jau garbaus amžiaus. Mes abu suprantame atsakomybę už sutvėrimą, kurį prisijaukinome. Vaiką reikia užauginti, išauklėti, išlavinti. Tai ilgalaikis „projektas“, o su šunimi mes būsime iki pat pabaigos. Tai bus bendras mūsų vaikutis.
Prieglaudoje mums atsivėrė liūdnas vaizdas. Tvyrojo nemalonus kvapas, jį papildė nesibaigiantis lojimas ir kaukimas, veriantis iki sielos gelmių.
Visi šunys kaip beglobiai vaikai žiūrėjo į mus su viltimi, lyg tiesdami rankas. Mes su vyru ėjome pro nesibaigiančius ankštus narvus ir šimtai akių lydėjo mus, sekdamos kiekvieną mūsų žingsnį. Viešpatie, už ką gi šitaip kenčia tie gyvūnai?!
Gyvūnas, kaip ir vaikas, reikalauja kantrybės, meilės, rūpesčio, o dar ir kalba „užsienio“ kalba, kurią mes ne visada stengiamės suprasti ir dažnai išverčiame taip, kaip mums naudinga.
Staiga vyras sustojo prie vieno voljerų. Ten gulėjo šuo, abejingas viskam pasaulyje užgesusiu žvilgsniu. Jis niekaip nesureagavo į netikėtą mūsų pasirodymą. Rodėsi, jis apako ir apkurto. „Kam jis jums, imkite geriau štai šį, visgi veislinis“,- kreipėsi į mus prieglaudos darbuotojas.
„Jo visi atsisako, ne kartą išdavė ir grąžino, toks jausmas, kad jis nusprendė badaudamas nutraukti savo nieko vertą gyvenimą“,- mergina-savanorė su kartėliu balse konstatavo šio liūdno bėdžiaus biografijos faktus. Mano vyras pabandė pasikalbėti su šuniu, šis pyktelėjęs nusisuko, jis nebetikėjo žmonėmis.
„Žinote, jis labai geras, klusnus, na ir kas, kad kiemsargis, užtai labai ištikimas“,- merginos balse pasirodė vilties gaidelės, ji neatsitraukdama sekė mus ir gaudė kiekvieną gestą.
Ištiesiau ranką per virbus paglostyti šunį. Šuo netikėtai pasisuko į mano pusę, pažvelgė deginančiu žvilgsniu ir įbedė nosį į mano delną. Nosis buvo drėgnoka, karštas alsavimas kuteno odą. Susijuokiau.
Šuo giliai atsiduso, pakilo ant kojų ir suvizgino uodegą. „Stebuklas!“- konstatavo savanorė. “Jūs pirmieji, į kuriuos jis sureagavo.“
Mergina sutarškėjo greitakalbe:
„O jūs žinote, šuo viską supranta ir naktimis tylutėliai kaukia, apverkdamas skaudžią savo dalią, jam ir ašaros teka iš akių. Jūs nematėte, kaip verkia šunys, o aš mačiau!“ – staiga ištarė ji su kartėliu ir nusuko drėgnas akis. Reikėjo pamatyti mano vyrą tuo momentu.
Jis pasidarė toks panašus į tą šunį, sudaužytą gyvenimo. Niekada nepamiršiu tų jo akių, tokių šuniškai meldžiančių pasigailėjimo. O šalimais šuniuko akių.
Mes ilgai žiūrėjome vienas kitam į akis. Ten, jo sielos gelmėse, siautė emocijų audra, jis nepamiršo žmonių išdavysčių, tačiau taip norėjo šeimos!
Staiga jame pabudo noras gyventi! Jis sustugo, ištęstai ir sielvartingai, lyg paleisdamas visą skausmą. Prie mūsų voljero subėgo visi prieglaudos darbuotojai. Daugelis verkė, neslėpdami ašarų. Mano vyras klūpėjo priešais šunį, lyg melsdamas jo atleidimo už visas žmonijos nuodėmes.
„Jo vardas Rikis“,- pasakė vienas darbuotojų, perduodamas į mūsų rankas pavadėlį. Mus išlydėjo visa prieglauda.
Vyras visiškai pamiršo apie grynaveislio šuns pirkimą.
O ir išvis „pirkti šunį“ gana keistai skamba, jums neatrodo? Argi galima nusipirkti draugą, argi ištikimybė ir meilė parduodamos?
Šuo sukiojosi aplink mus, vyras paleido jį nuo pavadėlio, kad iki soties pasimėgautų laisve.
O šis lyg žinojo, kad jis su mumis iki pat pabaigos ir su mumis niekada nebepravirks.
