– Nesiruošiu prižiūrėti neišauklėtų anūkų!
– Su džiaugsmu prižiūrėčiau anūką, netgi imčiau pas save nakčiai, bet atrodo, kad aš nepajėgi susitvarkyti su juo.
Jis toks nesukalbamas! Dabar vaikai visai kitokie, o šis mažylis dar ir nedisciplinuotas. Kartais man net gėda dėl jo elgesio prieš kitus žmones. Jis triukšmauja, negražiai kalba, laksto ir daro visokias nesąmones.
Jei man tektų eiti su juo į teatrą ar į centrą, aš turbūt raudonuočiau iš gėdos. Juk mano sūnus vaikystėje niekada taip nesielgė. Ir kas keisčiausia, kad jo tėvai žavisi viskuo, ką jis išdarinėja, jiems patinka jo išdaigos! – atsidūsta Audrė Jomantienė.
Audrė teigia, kad jų laikais vaikai buvo žymiai atsakingesni, ramesni ir klusnesni. Jie klausė suaugusiųjų ir netrukdė jų dėl niekų. Vaikai tais laikais mokėjo užsiimti patys, piešti ir skaityti knygas. Nebuvo būtinybės nuolat juos stebėti ir sugalvoti pramogų.
Jai sunku suprasti, kaip vaikas gali kažko reikalauti ar netgi šaukti, kad eitų iš svečių namo. Jos laikais vaikai svečiuose patys susirasdavo užsiėmimų, o dabar tėvai nešasi ištisas armijas žaislų, kad tik turėtų galimybę ramiai išgerti kavos su draugais.
– Lyg ir padorus vaikas, tačiau elgiasi taip, lyg jo niekas neauklėja. Laksto po namus, ima mano daiktus be leidimo ir darinėja šaldytuvą. Ir pas jį visada pilna klausimų! Jis kelia tokį triukšmą ir alasą!
Mano marti sako, kad tai normalus šiandienos vaikų elgesys, bet man atrodo, kad to jau per daug. Anūkas tiesiog siautėja! Ir jis netgi nežino tokio žodžio „disciplina“. Jo neįmanoma kontroliuoti, suaugusieji jam ne autoritetai, – pasakoja pensininkė.
Antroji marti irgi, anytos nuomone, auklėja anūką neteisingai. Kartą jie atėjo į svečius pas Audrę Jomantienę. Močiutė labai džiaugėsi ir padengė stalą, o paskui pasikvietė anūką ir pasakė:
– Turiu tau dovanėlę!
Paskui ji ištiesė jam šokoladą.
– O kur tikra dovana? Tai juk tik šokoladas! – suraukė antakius 5-metis anūkas.
– Čia matosi auklėjimo problema. Panašu, mama jo neišmokė sakyti „ačiū“. Tiesą sakant, nežinau, kaip pasielgčiau su sūnumi, jei jis taip elgtųsi būdamas penkerių.
Prasmegčiau skradžiai iš gėdos !Net per ausį duočiau už tokį elgesį! – piktinasi pagyvenusi moteris.
Marti savo ruožtu nemato tame nieko blogo.
Juk vaikas nuoširdus ir nemoka meluoti. Jei jam nepatinka dovana, jis tai sako atvirai. Be to, ar išties maistas yra tikra dovana?
– Marti pyksta, kad nerodau susidomėjimo anūku, nesistengiu praleisti daugiau laiko su jais ir nekviečiu jo pas save. Ji sako, kad kitos močiutės varžosi, kuri dažniau pasiima anūką nakčiai, o mes nerodome intereso.
Galbūt verta pagalvoti, kodėl? Jei vaikas būtų išauklėtas normaliai, su džiaugsmu imčiau jį pas save, tačiau aš nepasiruošusi prisiimti atsakomybės už jo discipliną! – nervinasi ponia Jomantienė.
Kas liečia šią situaciją, tai kiekviena pusė turi savo argumentus. Audrė Jomantienė mano, kad vaikų auklėjime turi būti tam tikra disciplina ir kontrolė, tuo tarpu marčios galvoja, kad svarbu duoti vaikams laisvės ir leisti jiems būti nuoširdiems.
Galiausiai teisingas požiūris į vaikų auklėjimą gali priklausyti nuo daugelio faktorių ir kiekviena šeima turi rasti savo nuosavą balansą tarp laisvės ir disciplinos, atitinkantį jų vertybes ir įsitikinimus.
