Aš niekada nebuvau reikalinga savo motinai: ją domino tik išgertuvės ir bastymasis. Mane prisiminė tik tada, kai jai prireikė pagalbos

Mano vardas Rasa. Mane užaugino ir išauklėjo močiutė. Ji buvo labai gera ir rūpestinga. Ir mane labai mylėjo. Tik močiutės dėka baigiau mokyklą ir universitetą.

O kodėl mane auklėjo močiutė ir kur mano tėvai? Galbūt žuvo? Ne! Mano mama tiesiog mane pagimdė ir paliko savo mamai. O pati gėrė ir valkiojosi su vyrais. Visiškai nedalyvavo mano gyvenime. Manau, ji net nežino, kas mano tėvas. Štai taip.

Paskutiniame universiteto kurse nutiko didelė nelaimė: močiutė rimtai susirgo ir mirė. Likau visiškai viena. Buvo labai sunku, tačiau aš susidorojau.

Ištisus 15 metų pragyvenau viena. Man nesisekė su vyrais, todėl neištekėjau, vaikų irgi neturiu. Gyvenu viena, dirbu. Su pinigais pas mane visiška tvarka.

Ir štai kartą mano ramybė ir įprastas gyvenimas buvo sugriauti. Sugriauti žmogaus, kurio aš išvis niekada savo gyvenime nemačiau: pas mane atėjo motina.

Paprasčiausiai vieną sekmadienio rytą paskambino į duris. Atidariau jas ir pamačiau tiesiog siaubingos būklės moterį: ji buvo murzina, sumušta, dvokianti.

– Rasele, dukrele mano!

Iš nustebimo net žadą užkando. Išvis buvau pamiršusi, kad turiu motiną.

Ta moteris buvo mano biologinė motina, tačiau tuo pačiu visiškai svetimas žmogus.

Motina ėmė skųstis, kad jai problemos su kojomis ir jai labai reikia pinigų. Daviau jai šiek tiek pinigų tik tam, kad ji išeitų.

Ji išėjo. Bet supratau, kad tai tik pradžia. Kai tik baigsis pinigai, kuriuos daviau, ji vėl ateis pas mane.

Taip ir buvo. Po savaitės motina man paskambino ir vėl paprašė pinigų. Aš jai atsakiau.

Kodėl turiu padėti žmogui, kuriam buvau nereikalinga šitiek metų? Juk šitiek metų ji gyveno be manęs!

Tai, kad jai prasidėjo problemos su sveikata, manęs visiškai nejaudina. Reikėjo anksčiau galvoti, o ne plempti degtinę kibirais.

O tai prisiminė turinti dukrą, kai jau visai blogai pasidarė. O kur ji buvo, kaip man buvo blogai ir sunku?