– Užleiskite broliui savo butą. Jūs kol kas vaikų neturite, galite ir su manimi pagyventi, o jiems ankšta,- įkalbinėja anyta

Mes su vyru gyvename mano paveldėtame 2 kambarių bute. Jis man atiteko iš močiutės, tiksliau, iš močiutės atiteko 1 kambario butas, kur persikėlė tėvai, o mes su vyru įsikūrėme jų 2 kambarių bute.

Per praėjusius 3 metus mes bute atlikome kapitalinį remontą, atnaujinome visą techniką, o dabar norime užsidirbti mašinai. Su vaikais neskubame, mums po 25 metus, laiko dar yra.

Norisi spėti pagyventi, uždirbti daugiau pinigų, o paskui ramiai susilaukti vaiko. Tėvai mūsų dėl to negraužia. Manieji paprasčiausiai nemėgsta kišti nosies į svetimus reikalus, o anyta turi su kuo užsiimti, vyro brolis turi jau du vaikus.

Vyro brolis – savitas žmogus. Negaliu apie jį pasakyti kažko ypatingai blogo, tačiau pirma asociacija, kuri ateina į galvą apie Igną – ruonis. Nieko jam nereikia, nieko jis nenori. Diena praėjo – ir ačiū Dievui. Tai jo požiūris į gyvenimą.

Pats vyras su savo šeima nelabai bendrauja. Pasakoja, kad vaikystėje mama labiau užsiėmė broliu, o jis daugiau laiko praleido su tėvu. Tai yra, tėvai lyg pasidalijo vaikus. Net poilsiaudavo atskirai. Vyras su tėvu eidavo į žygius, o Ignas su mama rinkdavosi gulėti pliaže arba sode, žiūrėti televizorių arba skaityti, aktyvus gyvenimo būdas buvo ne jiems.

Dėl to su jų šeima aš mačiausi daugiausia 3-4 kartus. Mane tokios sąlygos labai tenkino. Anyta nelindo į mūsų gyvenimą, man nepamokslavo, anūkų klausimais neužkniso – idealus variantas. Apsiribojome linkėjimų perdavimu retų vyro skambučių metu.

Todėl jos vizitas buvo mums įvykis, peržengiantis kasdienybės ribas. Iki šiol pas mus svečiuose ji nebuvo nė karto. Mes su vyru labai nustebome, kai ji pranešė kitą vakarą ateisianti pas mus arbatos. Vyras iškart kažkaip įsitempė, o aš nė neįsivaizdavau, į kurią pusę anyta nukreips pokalbį.

Ji ilgai suko ratais-kvadratais, bet paskui vis tiek atskleidė vizito tikslą. Pareiškė, kad mūsų butas labai erdvus, pagyrė remontą, paklausė, ar neplanuojame artimiausiu metu jos nudžiuginti anūkais. Išgirdusi, kad ne, net apsidžiaugė, o paskui paaiškėjo, kodėl.

– Užleistumėte broliui butą. Vaikų jūs vis tiek neturite, kam jums 2 kambariai? O pas brolį ir žmona, ir vaikai, jiems keturiese jau sunkoka viename kambaryje glaustis. Be to, jie jau laukiasi trečio,- suburkavo anyta.

Mes neapsakomai nustebome. Tokio siužeto posūkio nė nesitikėjome. O anyta tęsė:

– O jūs kol kas galite pagyventi pas mane, ten atskiras kambarys, jie atnaujins remontą prieš išsikeldami. Jūs jau nepergyvenkite, aš jūsų neliesiu, sugyvensime kuo geriausiai. Be to, tai juk ne visam laikui, tuoj jie atsistos ant kojų, nusipirks savo būstą, tada išsikraustys, o jūs grįšite,- aiškino ji mums.

Aš nespėjau nė burnos praverti, atsakė vyras. Jis paaiškino, kad asmeniškai jis išvis neturi jokio ryšio su šiuo butu, jis atėjo į mano teritoriją. O jo brolis man išvis niekas, šiaip jau. Formaliai giminaitis, žinoma, bet iš esmės – kažkoks svetimas žmogus.

Anyta audringai pasipiktino, pradėjo įrodinėti, kad jie šeima, tikri broliai ir kad vyras neišsigalvotų. Tačiau vyras tik nusišaipė ir pasakė, kad brolis jau kelinti metai net telefonu nepasveikina su gimtadieniu. Argi šeimoje taip elgiamasi? Tačiau anyta atsakė, kad jis kabinėjasi prie smulkmenų.

Aš galiausiai atgavau žadą ir pasakiau, kad tokia rokiruotė manęs netenkina. Vyras teisus, aš neturiu noro keisti patogių gyvenimo asmeniniame bute sąlygų į kambarį anytos bute. Man jo brolio šeima – visiškai svetimi žmonės, todėl jų problemos manęs visiškai nedomina.

Anyta susiraukė ir pareiškė, kad negalima taip egoistiškai žiūrėti į gyvenimą. Vyrą ši frazė, matyt, pribaigė. Ji jau pakeltu tonu paaiškino mamai, kad egoistiška yra gimdyti vaikus, kai nėra galimybės normaliai jų išlaikyti.

Pasirodė, kad vyras kiekvieną mėnesį padėdavo šeimai, nes anyta nuolat virkavo, kad jiems nepakanka pinigų. Aš nieko nežinojau.