– Dėl tokių keistų žaidimų jums reikėtų apsilankyti pas psichologą,- „patarė“ man vaikų darželyje
Aš augau tais laikais, kai girti vienas kitą buvo nepriimta. Gyventi reikėjo dėl kitų, o apie savo paties komfortą buvo draudžiama netgi galvoti.
Vaikai turėjo būti maksimaliai nepastebimi ir egzistuoti taip, kad nekeltų suaugusiems, kurie arė darbe beveik paromis, jokių nepatogumų.
Aš mokiausi gerai, bet kaskart, parnešusi iš mokyklos ketvertą, girdėdavau iš mamos, o kodėl ne penki. Ir taip visame kame. Ką bepadaryčiau, vis tiek buvau nepakankamai gera savo tėvams.
Iš pradžių nesuprasdavau, paskui įsižeisdavau ir net pykdavau ant mamos. Manau, daugelis mane supras, todėl kad buvo išauklėti tokia maniera. Viskas kitiems, nieko sau.
O paskui aš užaugau, atidirbau vaikystės traumas ir supratau, kad tėvai niekuo nenusikalto. Jie davė man tiek meilės, kiek turėjo.
Kokias pretenzijas galiu turėti jiems, kai jie patys viduje maži traumuoti vaikai. Žodžiu, tėvus aš supratau ir jiems atleidau, tačiau sau daviau žodį su savo vaikais niekada taip nesielgti.
Ir štai kai gimė mano sūnus Juliukas, pradėjau įgyvendinti savo planą. Nuo pat vaikystės dėl visko jį gyriau. Ką sūnus bepadarytų, galvojau aš, žinos, kad man jis pats geriausias.
Padėjo mamai panešti krepšį iki buto? Šaunuolis, ačiū. Pats susitvarkė žaislus? Puikus vaikas, dovana iš dangaus. Ir t.t., ir pan.
Nepasakysiu, kad mano auklėjimo rezultatai matėsi iškart.
Tačiau mano šališku požiūriu, sūnus augo atviresnis už draugių vaikus. Julius nebijo dalytis savo emocijomis ir nuotaikomis.
Ir išvis mes su juo įpratome ramiai aptarti ginčytinas situacijas. Ten, kur, pavyzdžiui, mano mama iškart imtų šaukti, aš suimu save į rankas ir stengiuosi pirmiausia suprasti vaiko motyvus.
Man norėjosi, kad mažylis suprastų, kad žmonės gali palaikyti dialogą, kad su kiekvienu galima susitarti išklausius ir pasistengus suprasti kito požiūrį. Ir išvis visame kame galima rasti kažką gero.
Pavyzdžiui, vakarais su sūnumi žaidžiame žaidimą. Vardijame, ką gero mums davė ši diena, ko naudingo mes išmokome, kokias išvadas padarėme, su kokiais įdomiais žmonėmis bendravome.
Mūsų mylima močiutė ir mama, matydama, kaip aš kalbu su vaiku, gręžiojo pirštu smilkinį.
Neva, kvaištelėjai, žmogui 6 metai, o tu su juo kaip su suaugusiu. Kai kurios mano draugės irgi pasisakė smerkiančiai.
Esą, nesąmonė ta tavo psichologija ir geriau už bizūną bei meduolį žmonija dar nieko nesugalvojo. Aš tik tylėjau.
Sakiau, savo auginkite kaip norite, o aš sūnų užauginsiu žmogumi, o ne mašina. O paskui paaiškėjo, kad darželyje mano požiūriui į auklėjimą irgi nepritaria.
Vidury darbo dienos pasigirdo skambutis.
– Šįvakar laukiu jūsų pokalbiui! – beveik suriko į ragelį mūsų auklėtoja Elena Sirtautienė.
Bandžiau išsiaiškinti, kas nutiko, tačiau moteris tvirtino tik viena. Viską sužinosite susitikimo metu.
Likusią dienos dalį prasėdėjau kaip ant adatų. Galvoje sukosi tik viena, ką gi mano ramus Juliukas galėjo iškrėsti, kad mane net ant kilimėlio kviečiasi.
– Jūsų sūnus grupei prigalvoja keistų žaidimų! – be preliudijų užsipuolė mane auklėtoja Elena vos man įėjus.
Vos nenugriuvau. Galvoje buvo tiesiog chaosas. Mano išauklėtas berniukas galėjo padaryti kažką blogo?
– Jis surenka vaikus, sodina kažką į rato vidurį, kad visi kiti sakytų jam komplimentus ir kitus gerus žodžius! – pasipiktinusi žybčiojo akiniais auklėtoja.
Mano širdis atlėgo. Taip, sakau, tai mūsų mėgstamas žaidimas. Psichologijoje vadinamas „šiltas dušas“ ar kažkas panašaus.
Man jį savo laiku patarė psichologas. Labai gerai savivertei ir padeda pagerinti santykius su kolektyvu.
Auklėtoja pažiūrėjo į mane kaip į beprotę. Ar jūs savam prote, suriko ji.
– Jūs ką, negirdite?! Vaikai giria vienas kitą, tai griauna visus grupės auklėjamuosius procesus! – beveik žviegė auklėtoja Sirtautienė.
Štai kaip, sakau. Jūs iš to laikmečio, kur priimta įskiepyti nepilnavertiškumo kompleksus, gailint pagyros ir gerų žodžių.
Auklėtoja pasitaisė akinius. Jūs, sako, savo psichologija čia man kolektyvo negadinkite. Vaikai turi ne komplimentus ir gerus žodžius vienas kitam sakyti, o plušėti kaip bendras vienetas visuomenės gerovei.
Nebesiklausiau šios nesąmonės. Tariau, taip ir sakykite, kad jums svarbu išauginti ne laimingą žmogų, o darbinį vienetą, skruzdėlę, kuri temps naštą ir negalvos, laiminga ji ar ne.
– Tik štai tie laikai seniai praėjo,- pridėjau aš.
– Dabar svarbiausias pats žmogus, o ne jo vaidmuo visuomenėje. Todėl su sūnumi nieko nedarysiu. Ir žaidimai dar visiškai normalūs.
Nenormali, sakau, jūsų pozicija, apie kurią nedelsdama pranešiu direktorei. Tegu patikrina, kiek jūs šiandien išvis tinkama dirbti su vaikais.
