Žmonai atėjo žinutė: „Aš nėščia nuo jūsų vyro“, reakcija buvo akivaizdi

Su žmona gyvename 13 metų. Yra 2 vaikai, vyresniajam – 11, jaunėlei – 9. Šeima kaip šeima. Be ypatingų pakilimų ir nuopolių. Viskas kaip pas žmones. Liuda – buhalterė, aš dirbu autoparke. Žvaigždžių nuo dangaus neskinam. Visko buvo gyvenime: pykomės, taikėmės, apsitrynėme vienas su kitu.

Bet taip buvo iš pradžių, taip sakant, jaunystė – kvailystė. Paskui viskas tapo normaliai. Tačiau neseniai mes vos neišsiskyrėme dėl kažkieno kvailo pokšto. Bet papasakosiu viską iš eilės.

Skambina man kartą žmona ir klausia, kur aš. Aš iš karto supratau, kad šis klausimas ne šiaip sau, nes nuskambėjo jis per kvailai. Kur aš galiu būti? Darbe, žinoma. Aš taip Liudai ir pasakiau, bet ji tuoj pat man perskambino su vaizdu. Nustebau dar labiau, bet atsakiau:

– Klausyk, kas vyksta? Kodėl čia pradėjai mane tikrinti?

– Namie pasikalbėsime. Pasistenk grįžti anksčiau. Viskas, čiau!

– Ėėė, ne. Nagi, klok.

– Aš pasakiau – namie! – amtelėjo Liudvina ir išjungė telefoną, tačiau iš jos veido aš supratau, kad nutiko kažkas visai nesuvokiamo.

Greitai grįžti namo man nepavyko, užsikrapščiau garaže ir, tiesą pasakius, žmonos pyktis man greitai išlėkė iš galvos. Maža ko ji ten prisigalvojo? Svarbiausia, visi gyvi ir sveiki, kitaip ji nedarytų iš to tokios paslapties. Žodžiu, namo grįžau jau link 8-os vakaro.

Pirmąkart per daugelį metų Liuda išėjo manęs pasitikti į prieškambarį ir iškart pradėjo aiškinimąsi:

– Tu palauk, nesiauk, galbūt tau to ir neprireiks. Vaikai pas močiutę, nenoriu, kad jie būtų mūsų skandalo liudininkais.
Negalėjau apsakyti savo nustebimo.

– Tu ką?- klausiu. – Perkaitai? Koks skandalas? Kodėl?

O ji man baksnoja į veidą savo telefonu ir rodo pranešimą iš nepažįstamo numerio. Ir čia aš apstulbau galutinai, nes perskaičiau: „Aš nėščia nuo jūsų vyro“.

Žinoma, aš iškart ėmiausi aiškintis su žmona:

– Liuda, aš nežinau, kas per idiotė parašė tau šią žinutę, bet aš niekuo nenusikaltau. Ir išvis paskambinkime tuo numeriu ir tegu paaiškina, ko tiems žmonėms reikia.

– Aš jau skambinau, numeris nepasiekiamas.

Liuda apsiverkė. Pasirodo, ji apie tai galvojo visą dieną ir dabar nervai visai pakriko. Nusivedžiau ją į virtuvę, paruošiau arbatos, pasistengiau įtikinti ją, kad visa tai tiesiog kažkieno kvailas pokštas.

– Nagi pažiūrėk į mane: aš juk plikis su pilveliu. Irgi mat, moterų svajonė. Ir kas gi, be tavęs, žiūrės į tokį stebuklą? Ir išvis, ruoškis, einam į policiją.

– Kam?

– Paprašysime, kad patikrintų numerį ir išsiaiškintų, kas už jos slepiasi ir kodėl siunčia mums tokias žinutes.

Liuda nurimo, ačiū dievui, man pavyko greitai ją įtikinti, kad šioje situacijoje aš visiškai nekaltas. Į policiją mes, tiesa, nėjome, nusprendėme nesidaryti gėdos. O ryte į Liudos telefoną atėjo nauja žinutė iš to paties numerio:

„Atleiskite už vakarykštę sms. Tiesiog buvo bloga nuotaika, sužinojau, kad vyras apgaudinėja, norėjau, kad kažkam irgi būtų blogai. Kvailai išėjo, atleiskite“.

Liuda parodė man žinutę, gūžtelėjo pečiais. O mane toks pyktis apėmė, kad jei šita kvailė būtų patekus man į rankas, būtų gerokai nukentėjusi. Pati įlipo į žinomą medžiagą iš „š“ raidės ir reikia paskui save nusitempti kitą žmogų. Baisiausia, kad jai nusispjaut, kad gali iširti šeima, kad žmonėms gyvenimą tokia kvailyste galima sugriauti.

Įlindau į internetą, norėjau paskaityti, ar yra ten tokių pat istorijų, pasirodo, pilna. Paprastai nuobodžiaujančios debilės siuntinėja kažką panašaus, o po kurio laiko rašo: „Atleisk, vaikine, pajuokavau“. Šypsenėles deda. Tačiau nesuprantu, kur čia humoras? Ir kada juoktis? Jei čia anekdotas, tai pasakykite, po kurio žodžio juoktis?

Laimė, mano Liuda – protinga moteris ir mane pažįsta lyg nuluptą. Ir tai kažkuriuo momentu patikėjo. Ką jau apie kitas kalbėti? Ir išvis, kam ir kodėl to reikia? Nesuprantu.