Mano vyras ketverius metus melavo, kad moka alimentus pirmajai žmonai, o pats atiduodavo pinigus savo mamai

Man trisdešimt dveji, o prieš ketverius metus mes su vyru oficialiai susituokėme. Pačioje santykių pradžioje jis man pasakė, kad turi įsipareigojimų buvusiai žmonai ir vaikui, todėl dalis jo atlyginimo eis alimentams ir vaiko poreikiams. Vaikai yra šventas dalykas, todėl net neturėjau minčių trukdyti jam tai daryti.

Mes abu dirbome, gyvenome nuomojamame bute ir taupėme pradiniam įnašui už būstą. Uošvė vis kvietė apsigyventi pas ją, laikydama kvailyste atiduoti pinigus svetimiems žmonėms, kai galima gyventi pas ją ir tuo pat metu taupyti nuosavam būstui. Bet man visai nesinorėjo gyventi pas uošvę. Be to, iš jos pasakojimų supratau, kad ten dažnai lankosi vyro sūnus, su kuriuo aš nelabai norėjau bendrauti.

Aš iš karto iškėliau vyrui sąlygą, kad jis neves savo sūnaus į mūsų butą. Tegul susitinka su juo kur tik nori, man nėra skirtumo. Svetimą vaiką įsileisti į savo gyvenimą aš nenorėjau. Vyras į tai sureagavo ramiai, nereikalavo nieko keisti.

Pernai pastebėjau, kad vyras pradėjo mažiau prisidėti prie bendro biudžeto. Jis pasakė, kad vaikui reikia naujo kompiuterio mokslams, todėl nusprendė jį paimti išsimokėtinai, o dabar jis ir buvusi žmona moka šias įmokas. Na, ir alimentai niekur nedingo.

Susidarė situacija, kad vyrui liko tik ketvirtadalis jo atlyginimo.

– Ką aš galiu padaryti? Ten yra mano vaikas, aš nenoriu su juo gadinti santykių, o jei nemokėsiu, buvusi greitai jį prieš mane nuteiks. Vėliau, nesvarbu, kiek bylų laimėsi ar pralaimėsi, vaiko požiūrio taip lengvai nepakeisi, – teisinosi vyras.

Buvusi vyro žmona man atrodė isterikė, materialistė, manipuliuojanti vaiko pagalba ir siekianti ištraukti papildomų pinigų. Aš jos nekenčiau. Supratau, kad vyras nieko neketina daryti, kad ją „sutramdytų“, todėl nusprendžiau veikti pati.

Radau jos telefono numerį vyro telefone ir paskambinau, prašydama susitikti. Ji nustebo, bet sutiko. Į susitikimą skubėjau pilna pasipiktinimo, norėjau pasakyti viską, ką apie ją galvoju. Tačiau mūsų pokalbis įgavo visai kitą pobūdį.

Išklausiusi mano priekaištus, ji labai nustebo. Ji pasakė, kad vyras jai jau seniai nieko nemoka.

– Jis sūnui paskutinį kartą padovanojo minkštą žaislą ir 20 eurų gimtadienio proga. Apie kokius kompiuterius gali būti kalba? Jei norite, važiuojame pas mus, galėsite pažiūrėti pati.

Be to, jie su tėvu nesusitinka kas mėnesį. Tėvas toks užsiėmęs, turi kitą šeimą. Galiu paskambinti sūnui, jis pats jums papasakos, kaip dažnai mato savo tėvą.

Nuvažiavome pas ją į namus, ir ten tikrai nebuvo jokio kompiuterio. Vaikas pasakė, kad šį mėnesį su tėvu net nesimatė, tik šis prieš dvi savaites paskambino. Buvusi man parodė, kada buvo paskutinis vyro pavedimas ir kokia suma. Aš niekada gyvenime nesijaučiau tokia kvaila. Tai kur gi vyras išleido tiek pinigų, jei ne vaikui?

– Tai reikia klausti jo motinos. Ji visada iš jo traukė pinigus, nes „ji viena užaugino sūnų“. Buvusi mano anyta mus ir išskyrė, nes aš pas ją apsigyvenau tik trumpam laikui, – prisiminė buvusi vyro žmona.

Namuose apklausiau vyrą, jis neatlaikė, nors iš pradžių supyko, kad aš įsibroviau į jo telefoną. Paaiškėjo, kad jis alimentų nemoka, bet iš principo – nenori, kad buvusi gyventų iš jo pinigų. O su sūnumi jis matosi gana dažnai, nors jo žodžiai ir vaiko pasakojimai nesutampa.

Pinigai iš tiesų buvo pervedami jo motinai. Taip, kaip savotiški alimentai, nes „ji jau senyvo amžiaus“. Nors jai tik penkiasdešimt aštuoneri, koks čia amžius?

– Mamai irgi reikia iš kažko gyventi! Aš jos sūnus, vyras, aš privalau jai padėti, – bandė gintis vyras.
Ar jis iš tikrųjų „vyras“, man didelių abejonių. Bet dabar tai ne mano problema. Tegul kam nors kitam tai įrodo, o aš ruošiuosi skyryboms.