„- Pažiūrėk, kiek jis suvalgė! O aš juk ši stiklinė už 5 eurus būčiau pardavusi!“ – piktinosi anyta

Anyta pasiekė naują šykštumo lygį. Ji pagailėjo savo anūkui mažo indelio aviečių!

Mano vyro mama mėgsta viską stebėti ir kritikuoti net tai, kas jos visiškai neliečia. Kas iš kaimynų daro remontą, kas nusipirko naują automobilį, kas ir kur atostogauja – visą tai ji analizuoja ir apkalba su dideliu entuziazmu.

Jei ji apsiribotų tik kaimynais, dar galėčiau tai pakęsti, bet ji taip pat įsiterpia ir į mūsų gyvenimą. Ateina, apsižvalgo, prisispaudžia akis ir tada pradeda…

– Naujas kilimėlis prieškambaryje? Nejaugi jūs taip be proto švaistot pinigus?

– Aš anksčiau nemačiau šio skėčio. Kam pirkti naują, jei senas dar buvo geras? Galėjai sutaisyti, vis tiek pigiau būtų kainavę!

– Ką, kasdien valgote mėsą? Galima puikiausiai išgyventi ir be mėsos!

Visą tai tiesiog neįmanoma klausytis. Mes gyvename savo uždirbtais pinigais ir nė cento iš jos nesame gavę.

Beje, anytai su pinigais nėra jokių problemų. Ji gauna pensiją, bet kartu dar ir dirba. Vyras jos taip pat niekada neapleidžia ir visada padeda. Be to, anyta dar ir užsiima daržininkyste ir parduoda savo užaugintas daržoves bei uogas, taip papildydama savo pajamas.

Aš stengiausi su šia moterimi susitikti kuo rečiau, nes jos elgesys mane siaubingai erzino. Bet kai gimė mūsų sūnus, aš nusprendžiau būti kantri – juk drausti vaikui bendrauti su močiute neplanavau.

Iki neseniai. Dabar sūnui ketveri metai. Anyta iki šiol didelio susidomėjimo juo neparodė, o aš nesistengiau to skatinti. Viskas buvo gerai.

Prieš kelias savaites vyras pažadėjo nuvykti į mamos sodybą, kad ten kažką jai padėtų. Jo teigimu, tai turėjo užtrukti tik valandėlę, todėl visi kartu nuvykome, planuodami vėliau važiuoti tvarkytis savo reikalų.

Kol vyras darė savo darbus, aš išėjau trumpam pasikalbėti telefonu. Mūsų sūnus, radęs stiklinė, pradėjo rinkti avietes.

Jis suvalgė truputį aviečių. Manęs nebuvo vos penkias minutes. Kiek gi mažas vaikas galėjo per tą laiką suvalgyti? Abejoju, ar daug. Bet anyta manė kitaip.

Ji pradėjo šaukti ir privertė vaiką verkti. Priėjau laiku, pastūmiau ją į šoną ir paklausiau, kas vyksta. Ir kas gi čia tokio? Problema pasirodė esanti avietėse.

– Pažiūrėk, kiek jis suvalgė! O aš juk ši stiklinė už 5 eurus būčiau pardavusi!“ – pyko anyta, mojuodama man po nosimi mažu plastikiniu indeliu.
Man baisiai norėjosi įgrūsti tą indelį jai kur nors giliau. Bet susivaldžiau. Ištraukiau penkis eurus iš piniginės, padėjau ant stalo, pasiėmiau vaiką ir nuėjau pas vyrą.

Jis nespėjo užbaigti savo darbų, bet aš pasakiau, kad mes arba išvažiuojame čia ir dabar, arba aš su juo skirsiuosi. Vyras nuvežė mus namo, nepaisant savo motinos riksmų ir keiksmų.

Sūnus daugiau nematys šios moters – tai pirmas punktas. Antras: mes nutraukiame bet kokią finansinę paramą šiai moteriai. Ji turi savo pajamas, gali puikiai išgyventi.

Ir jei vyras dar kartą nuspręs vykti padėti mamai sodyboje, kurią iš esmės mes savo lėšomis sutvarkėme, mes turėsime labai rimtą pokalbį. Ji šaukė ant savo anūko kaip pamišusi dėl niekingo aviečių indelio. Tegu paspringsta tomis avietėmis!