Kai mano sūnus paskambino ir pasakė, kad jie neatvyks į mūsų tradicinę Kalėdų vakarienę, pajutau, tarsi kažkas manyje sulūžo. O telefono ragelyje pasigirdo šaltas mano marčios balsas, kuris pašaipiai sušnabždėjo…

Kai mano sūnus paskambino ir pasakė, kad jie šiemet neateis į mūsų tradicinę Kalėdų vakarienę, pajutau, lyg kažkas manyje sudužo. Telefono ragelyje pasigirdo šaltas mano marčios balsas, kuris pašaipiai sušnibždėjo: „Tegul dabar švenčia su savo naujuoju šaldytuvu“. Tie žodžiai aštriai įsirėžė į mano sielą, kaip aštrus peilis.

Jau 12 metų dirbu užsienyje ir kasmet stengiuosi sugrįžti bent kelioms savaitėms žiemos švenčių metu. Tai laikas, kai galiu būti kartu su savo šeima, su tais, dėl kurių dirbu ir aukojosi savo laiku toli nuo namų.

Mano namas, kurį pradėjo statyti mano vyras, tapo mano prieglobsčiu, kai jo neliko. Po jo mirties man teko užbaigti viską vienai. Nepaisant netekties skausmo, aš sukūriau jaukius namus sau ir artimiesiems.

Net nupirkau sūnui vieno kambario butą, nors jie su žmona norėjo didesnio būsto. Aš pasiūliau jiems įsigyti jį patiems, nes manau, kad jau pakankamai jiems padėjau. Nepaisant to, vis dar siunčiu jiems pinigų kiekvieną mėnesį, kad padėčiau padengti jų išlaidas.

Kiekvienais metais su nekantrumu laukdavau, kada mano sūnus su šeima ateis pas mane Kūčių vakarienei. Tai buvo mūsų tradicija, kurią palaikiau visomis jėgomis: gaminau jų mėgstamus patiekalus, puošiau namus anūkams, kurdama pasakišką atmosferą.

Tačiau šiais metais kažkas pasikeitė. Aš galėjau duoti savo anūkams tik po 50 eurų už Kalėdų giesmių giedojimą, ir pastebėjau, kaip mano marti buvo nepatenkinta. Jos nepasitenkinimas tvyrojo virš mūsų šventės kaip debesis.

Kai sūnus paskambino, kad pasakytų, jog jie švęs Kalėdas su žmonos tėvais, man buvo taip skaudu, kad akys prisipildė ašarų. Aš visada stengiausi padaryti jų Kalėdas ypatingomis, ir net jei šiais metais negalėjau duoti daug, mano širdis buvo pilna meilės jiems. Tačiau, atrodo, mano pastangos nebėra vertinamos.

Aš girdėjau, kaip marti šnibždėjo apie mano naują šaldytuvą, tarsi užsimindama, kad išleidau pinigus, kurie galėjo būti skirti jų vaikams. Tačiau esmė ne piniguose.

Man nereikia brangių daiktų. Man reikėjo tik vieno — praleisti šį laiką su šeima. Bet vietoj jų šiltų balsų prie šventinio stalo, šį vakarą aš likau viena. Verkiau, ruošdama vakarienę, jausdamasi nematoma ir neįvertinta savo šeimoje.

Aš visada buvau dosni su jais, padėjau, rėmiau, bet jie tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Man skaudu suvokti, kad jie nemato, kaip stipriai juos myliu ir rūpinuosi jais. Ir, atrodo, dabar net šventės prarado savo prasmę man.