– Visos mamos išeina į pensiją, kad padėtų vaikams, o mano – kad pailsėtų…
Vos tik išėjusi į pensiją, ji iškart susipyko su dukra. Ji manė, kad išėjau į pensiją tam, kad jai padėčiau. Lyg negirdėjo visko, ką jai pasakojau. Nors gal ir neklausė: kodėl gi jai rūpėtų, juk tai jos neliečia.
Į pensiją išėjau dėl pašlijusios sveikatos. Dirbau ant kojų, karštyje, nuolatiniame šurmulyje ir streso sąlygomis. Buvau virėja valgykloje, o ten atsipūsti nėra kada: tik spėk suktis.
Pabaigus pamainą kojos taip ištindavo, kad vaikščioti buvo skaudu, skaudėjo nugarą, spaudimas šokdavo į viršų. Grįžti namo ir tuojau pat geriu tabletes saujomis. Ar tai gyvenimas?
Žinoma, savaitgaliai buvo, bet du dienos tiesiog gulėjau ir net neturėjau jėgų pasigaminti maisto. Apie tvarkymąsi ar kokį nors poilsį aš apskritai net nekalbu.
Pensiją išdirbau prieš dvejus metus, bet neskubėjau išeiti. Dabar tokios kainos, kad be ašarų nepažiūrėsi. Iš dukros pagalbos laukti neverta.
Todėl dirbau iki paskutinės minutės. Bet kai mane iš darbo pabaigos išvežė greitosios pagalbos, supratau, kad viskas. Arba išeinu į užtarnautą poilsį ir gerinu sveikatą, arba mane iš darbo vietos išneš į priekį kojomis.
Turtų neturiu, ant juodo dienos turiu porą tūkstančių, bet tai visos mano santaupos. Reikės kažkaip išgyventi iš pensijos. Bet svarbiausia – atkurti sveikatą.
Pirmiausia nusprendžiau tiesiog pailsėti, nustatyti dienos režimą, išgerti kai kuriuos vaistus, kuriuos man paskyrė ligoninėje, ir laikytis ramybės.
Dukra turėjo visiškai kitus planus. Ji manė, kad iškart pradėsiu jai padėti. O kokia jai pagalba reikalinga? Su vaiku, žinoma.
Aš jai sakau, kad mano spaudimas aukštas, o ji man: „Išgerk tabletę ir atvažiuok“. Ji manęs nori mirusios, ar ką? Spaudimas beveik du šimtai, o aš važiuosiu su anūku, kuris vos vienerių metų?
Taip ir susipykom. Ji vis nori mane išnaudoti, o aš jai sakau – leisk bent pasveikti, sumažinti tinimą, normalizuoti spaudimą, o tai prieš savaitę mane išvežė greitoji, o dabar aš turėčiau rūpintis anūku?
Net apsiauti sunku, nes kojos baisiai ištinusios. Vaikščioti sunku, apie pasilenkimus ar rimtesnę veiklą jau nekalbu.
O dukra man – tik su vežimėliu pasivaikščiok grynam ore. Ji sako, kad bus naudinga vaikščioti. Ar aš ją vaikystėje nepalikau ant galvos? Kodėl ji taip sunkiai supranta?
Sakau, kad sunku vaikščioti, kad kojos ištinusios, o ji man įkiša vežimėlį. Sako, kad skatins limfos judėjimą.
Aš jau nustojau bandyti ką nors jai aiškinti, tiesiog pasakiau, kad esu pavargusi ir noriu ilsėtis. Viskas, tema baigta, aš niekur nevažiuoju. Ji turi vyrą, uošvienę, kuri neturi darbo ir yra veikli, tai tegul kreipiasi į juos.
– Visos mamos išeina į pensiją, kad padėtų vaikams, o mano – kad pailsėtų, – skundžiasi man dukra.
Kas čia visos? Jos uošvienė niekada nedirbo, nes keliaudavo su vyru per garnizonus, o ten moterims rasti darbą buvo sunku. Taip ir skambina pianinu visą gyvenimą savo malonumui.
Ir ką, ji taip pat nesistengia pakeisti marčios su anūku. Ateina kartą per savaitę, pabendrauja ir išvyksta ilsėtis. Ir jai nėra jokių priekaištų, lyg ji nebūtų anūkui močiutė.
Dabar man reikia išgerti vaistus, normalizuoti rodiklius, o vėliau eiti tyrimui į ligoninę, bet dukrai tai nesvarbu. Ji pavargo, matai. Ji pavargo, o aš ne.
Ji man neskambina, nes įsižeidė, o aš jai dėl tos pačios priežasties neskambinu. Nė karto nesusidomėjo, kaip jaučiuosi, bet „kada atvažiuosi?“ girdžiu nuolat.