Vyresnio amžiaus moteris rado miške be sąmonės gulintį vyrą. Tai, kas nutiko toliau, apvertė aukštyn kojom visą jos gyvenimą

Marija gyveno nedideliame name kaimo pakraštyje, apsuptame tankiu mišku. Jos dienos buvo ramios: sodas, rūpinimasis katinu, šunimi ir vakariniai pasivaikščiojimai pažįstamais takais. Ji seniai priprato prie vienatvės ir netgi rado joje ypatingą ramybę. Tačiau tą dieną viskas pasikeitė.

Ankstyvą rytą eidama rinkti malkų, ji pastebėjo kažką neįprasta prie seno ąžuolo papėdės. Priėjusi arčiau, pamatė be sąmonės gulintį vyrą. Jo veidas buvo subraižytas, drabužiai išpurvinti, o kvėpavimas — nelygus.

— Dieve, kas tu toks? — tyliai sušnibždėjo Marija, atsisėdusi šalia.

Ji atsargiai palietė jo riešą — pulsas buvo silpnas, bet stabilus. Nedvejodama, moteris nulėkė su karučiu ir sunkiai atvežė nepažįstamąjį į namus. Ji apgaubė jį šiltu apklotu, sutvarstė žaizdas ir kantriai laukė, kol jis atsigavo.

Tik vakare vyras pradėjo krutėti. Atsimerkęs jis sutrikusiu žvilgsniu apžvelgė kambarį, tada pažvelgė į Mariją.

— Kur aš? — jo balsas buvo šiurkštus.

— Saugus. Radau jus miške, — atsakė ji, ištiesdama puodelį karštos arbatos. — Kas jums nutiko?

Vyras tylėjo. Jis bandė kažką prisiminti, tačiau akyse matėsi sumišimas.

— Nežinau… — pagaliau tarė jis. — Aš nieko neprisimenu.

Marija nespaudė. Ji žinojo, kad kartais prisiminimai grįžta pamažu. Artimiausiomis dienomis ji rūpinosi svečiu, maitino jį, kalbėjosi, tikėdamasi, kad jis prisimins bent ką nors apie save. Vyras, kurį ji pavadino Eriku, buvo dėkingas už rūpestį. Jis padėjo su ūkio darbais, taisė tvorą, rinko malkas. Nepaisant prarastos atminties, jo rankos prisiminė darbą.

Tačiau po savaitės kaime pradėjo sklisti kalbos. Kaimynai sužinojo, kad Marija priglaudė nepažįstamąjį ir tapo atsargūs, smalsiai klausinėdami, kas jis toks. Našlė, kuri retai ką nors įsileisdavo į savo namus, dabar gyveno po vienu stogu su nežinomu vyru.

— Ar žinai, ką priėmei į savo namus? — šnibždėjo kaimynė Klara. — Gal jis nusikaltėlis!

Erikas, išgirdęs šiuos pokalbius, jautėsi nejaukiai. Jis norėjo išsiaiškinti tiesą apie save. Vieną vakarą jis priėjo prie Marijos.

— Aš negaliu taip gyventi. Turiu išsiaiškinti, kas esu. Galbūt turiu šeimą, kuri manęs ieško…

Marija tai suprato. Nors ji jau buvo pripratusi prie jo buvimo, ji žinojo — jis negalės likti.

— Aš tau padėsiu, — tyliai pasakė ji.

Kitą dieną jie išvyko į artimiausią miestą. Ligoninėje patvirtino, kad vyras iš tikrųjų prarado atmintį, bet išoriškai jis nebuvo ieškomas. Marija pateikė skelbimą internete ir vietiniame laikraštyje. Po dviejų dienų jai paskambino.

— Tai mano brolis! — jaudinantis balsas kitoje ragelio pusėje drebėjo. — Jo vardas Danielius! Jis dingo prieš dvi savaites!

Po kelių valandų į jos namus atvyko vyras su prašmatniu kostiumu. Jis pribėgo prie Eriko-Danieliaus ir apkabino jį.

— Tu gyvas! Mes iš proto ėjom iš nerimo! — brolio akys buvo pilnos ašarų.

Išaiškėjo, kad Danielius buvo architektas ir išsiruošė į žygį. Miške pasiklydo, nukrito nuo skardžio ir prarado atmintį. Jo šeima nesėkmingai jo ieškojo, manydama, kad jis galėjo žūti.

Erikas-Danielius išvyko tą pačią dieną, bet po savaitės sugrįžo — šįkart su broliu ir padėkomis. Jis negalėjo palikti be dėmesio moters, kuri jį išgelbėjo.

— Marija, dėka jūsų aš gyvas. Jei ne jūs…

— Svarbiausia, kad radai savo šeimą, — nusišypsojo ji.

Tačiau giliai širdyje ji suprato — jos namai vėl ištuštėjo. 

Praėjo laikas, bet  vyras prisiminė, ką Marija dėl jo padarė. Kartkartėmis užsukdavo su dovanomis į svečius.