Sūnus reikalavo iš manęs pinigų verslui. Aš atsisakiau – ir tai išgelbėjo jam gyvybę

Kai Filipas baigė universitetą, jis atrodė nupūstas sparnų. Jaunas, pasitikintis, pilnas idėjų ir ambicijų. Jis kalbėjo apie startuolį – su tokiu ugnimi akyse, kad aš beveik patikėjau. Beveik.

– Mama, tai ne paprastas verslas. Tai ateitis. Man reikia tik 30 tūkstančių eurų. Aš grąžinsiu. Greitai. Pasižadu.

Aš išklausiau. Pradžioje ramiai. Po to – su nerimu.

Aš žinojau, kaip jis gyveno paskutinius du metus. Praleistos paskaitos, vakarėliai, draugai, kurie dingdavo po kiekvienos naujos idėjos. Jis nebuvo blogas žmogus. Tiesiog… užsispyręs. Nepatyręs. Ir šioje užsispyrimoje slypėjo rizika.

– Filipai, aš neduosiu tau šių pinigų.

Jis atsistojo nuo stalo, tarsi buvo nukirstas.

– Tu tiesiog netiki manimi! Jūs visi – jūs esate kartos, kuriai bijoma rizikuoti. Aš nenoriu gyventi gyvenimą, kaip tu: ant stabilios darbovietės, be tikrų šansų!

Šie žodžiai skaudžiai sužeidė. Bet aš laikiausi.

– Aš tikiu tavimi. Bet ne idėja, kurią sugalvojai per dvi dienas su draugu, kuris jau sužlugdė du verslus. Ir ne planu, kuris parašytas ant servetėlės. Aš tavo mama. Ne investuotoja.

Jis trinktelėjo durimis. Nesiskambino savaitę. Dvi. Tyla. O tada – trumpa žinutė:

„Tu buvai teisi. Skambinsiu vėliau“.

Aš nesupratau, kas nutiko. Bet širdis suspaudė.

Kai jis pagaliau atėjo, atrodė kaip žmogus, kuris praėjo pro audrą. Be patoso. Be agresijos. Pavargęs ir tykesnis, negu kada nors jį mačiau.

– Prisimeni Maksą? Jis paskatino mane pasiimti kreditą – ant savęs. Manėme, kad apsieisime be tavo pinigų. Greitai grąžinsime. Radome investuotoją… kuris pasirodė sukčius. Pasitraukė su pinigais. Dingo. Kreditas liko ant manęs. Maksas dingo. Aš likau su skola ir krūva melo.

Aš tylėjau. O jis tęsė:

– Aš juk galėjau pasirašyti sutartį su tuo „investuotoju“. Ten buvo sąlygos… agresyvios. Jei nebūčiau atsisakęs paskutinę minutę, nežinau, kaip viskas būtų baigęsi. Aš tiesiog prisiminiau tavo žodžius: „Nesipainiok į tai, ko pats iki galo nesupranti“.

Mes sėdėjome ilgai. Tada aš pasiūliau:

– Pradėk nuo mažo. Rask darbą. Grąžink skolą. Pirmiausia išmok stovėti. Tada – statyti.

Dabar praėjo beveik dveji metai. Filipas dirba. Ne startuolyje, o įprastame technologijų įmonėje. Jis pats moka už nuomą, už maistą, net sutaupo. Kartais jis vis dar kalba apie savo projektą. Bet dabar – su brėžiniais, lentelėmis, skaičiavimais. Ir be iliuzijų.

Jis dažnai kartoją:
– Ačiū, kad tada atsisakei. Tai buvo pati sąžiningiausia dovana, kurią galejai man padaryti.

Ar jūs galėtumėte atsisakyti vaikui, jei jis prašo su tikrumu, kad žino, kaip teisingai? Ar meilė – visada parama, nepaisant nieko?