Mes tiesiog valgėme prekybos centre… bet viena trumpa mano 82 metų tėčio frazė privertė paauglį nutilti ir susimąstyti…

Neseniai nuvedžiau savo 82 metų tėvą į prekybos centrą — norėjome rasti jam naują batų porą. Po apsipirkimo nusprendėme pavalgyti maisto aikštelėje. Kol sėdėjome, pastebėjau, kad jis atidžiai stebi paauglį prie gretimos stalo.

Vaikinas turėjo plaukus, išsikišusius į visas puses ir nudažytus įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Tėvas neatsiėmė akių nuo jo. Paauglys vis pagauna jo žvilgsnį — ir kiekvieną kartą mato, kad jis vis dar į jį žiūri. Galiausiai, pavargęs nuo to, vaikinas burbtelėjo: — Ką, seni, niekada nedarei nieko kvailo savo gyvenime? Buvau pasiruošęs — žinodamas tėvą, tikrai bus koks nors aštrus atsakymas. O jis net neužmerkęs akių ramiai atsakė:

— Darė. — Kartą aš gyvenu 82 metus ir net nesiūliau žmonėms būti savimi. Pabandyk tai pakartoti — tai yra daug beprotiškiau nei dažyti plaukus. Vaikinas, tikėjęsis įprasto «mano amžiuje» užspringo kola.

Jis jau tikėjausi pašaipaus paauglio šypsenos, kuris iš anksto žino, kad dabar pradės pamokyti, bet šypsena dingo. Jis vėl pagavo mano tėvo žvilgsnį — ir jame nebuvo nei pasmerkimo, nei ironijos, tik smalsumas ir ta pati skaidri dėmesys, kuriuo jis mokėjo nuginkluoti net pačius aštrius žmones.

— Ir ką, — vaikinas nepakėlė, — visai nė karto?

— Kodėl gi ne, — tėvas šypsojosi ir linktelėjo į spalvotas sruogas.

— Darė.

Tik ne plaukus dažiau. Kartą, kai buvau trečiame kurse, guašu nuspalvinau brėžinio lentą taip, kad laivo reduktoriaus brėžinys tapo panašus į katedros vitražą. Dėstytojas iš pradžių šaukė, o paskui šį «reduktorių» pakabino namuose rėmelyje.

O kartą vidurnaktis šokau ant tramvajaus stogo — mūsų buvo šeši, grįžome po projekto pristatymo ir nusprendėme, kad šventei reikia vėjo. Bet svarbiausia, — jis šiek tiek sukrėtė galvą, — aš vis dėlto kartą padariau dalyką, tikrai beprotišką: išmokau nebijoti kitų pasmerkimų. Tai kaip statybose: jei žinai, kad betonas būna ne tik pilkas, bet ir šiltas, šiurkštus, lygus, tu sukuri namą geriau. Taip ir su žmonėmis. 

Vaikinas nutilo, nusisuko, apsimetė, kad geria savo kolą. Bet mačiau, kaip jis slapčiomis vėl pažvelgė į mano tėvą. Jau ne su iššūkiu, o su tam tikra gėda. Mano tėvas mokėjo taip — lyg nieko ypatingo nesakė, bet po jo žodžių žmonės kažką viduje pajusdavo.

— Seneli, o kas buvo toliau? — staiga paklausė vaikinas, nors niekas jo nevertė.

Tėvas gūžtelėjo pečiais.
— Toliau? Gyvenau. Dirbau. Vedžiau. Augau vaikus. Bet, žinai, jei visą laiką žiūrėčiau į tai, ką apie mane galvoja kaimynai ar kolegos, ne būčiau išgyvenęs net pusės to, ką turėjau. — Jis padarė pauzę ir pridūrė tyliau: — Ir net dabar, kai man 82, man vis dar kartais baisu. Bet baimė — tai nesąmonė. O nebandyti — tai tikra bėda.

Paauglys nutilo. Iš pradžių, tikriausiai, norėjo pajuokauti, kaip įprasta jo amžiaus vaikams, bet to nepadarė. Jis tik linktelėjo ir pasinėrė į stiklinę.

Mes tylomis baigėme valgyti. Bet pastebėjau, kad vaikinas kelis kartus vėl pažvelgė į mano tėvą. Ir jo žvilgsnis buvo visiškai kitoks. Toks… tarsi pirmą kartą jis pamatė senuosius ne tik kaip «senojo bambeklį», o kaip žmogų.

Kai išėjome iš prekybos centro, tėvas tyliai sakė:
— Matai, sūnau. Žmonės laukia, kad juos mokytum, kritikuotum, pasijuoktum iš jų… O jei tiesiog žiūri į juos be pykčio, tai juos nuginkluoja. Jiems nereikia tavo pasmerkimo, jiems reikia tavo dėmesio.

Aš ėjau šalia ir jaučiau, kaip man staiga tapo sunku kalbėti. Krūtinėje susidarė kažkoks gumbas. Mano tėvas ne visada buvo toks švelnus. Jaunystėje jis buvo griežtas, užsispyręs, reiklus. Prisimenu, kaip mes barėmės, kaip nesupratau jo. Bet dabar, kai jis tapo senas, aš vis dažniau jaučiu, kad noriu klausytis kiekvieno jo žodžio. Nes jo balse nebeliko kartėlio, tik grynoji patirtis.

Ir, tikriausiai, sunkiausia — tai žinoti, kad man liko ne taip jau daug tos patirties klausytis. Jis sensta. Greičiau pavargsta. Kartais pamiršta, kur padėjo raktus. Tačiau tokios akimirkos — kaip šiandien, su tuo paaugliu, — aš saugau savyje kaip brangakmenį. Nes jos primena: žmogus gali būti tikrai gyvas iki pat pabaigos.

Pakeliui namo tėvas pasakė dar vieną frazę, kurios neužmiršiu:
— Kai tau bus daugiau nei aštuoniasdešimt, neprisiminsi, kas kaip į tave žiūrėjo. Tu prisiminsi tik tuos, kurių neišsigandai pamatyti iš tikrųjų.

Aš linktelėjau, bet viduje viskas apsivertė.

Vakare, kai jis užmigo krėsle prie televizoriaus, aš sėdėjau šalia ir žiūrėjau į jį. Į jo rankas su gyslomis, į žilus plaukus, į ramų kvėpavimą. Ir man tapo taip skaudu ir taip šilta tuo pačiu metu. Skaudu — dėl to, kad jis sensta. Šilta — nes jis vis dar yra šalia.

Ir aš pagalvojau: galbūt tai ir yra beprotiškiausia — nebandyti pakeisti pasaulio, nesiginčyti, kas yra teisus, o tiesiog likti savimi ir priimti kitus tokiais, kokie jie yra, ir gyventi savo laimingą gyvenimą.

O ar kada nors gaudėte save galvodami, kad drąsiausia — tai ne veiksmai, o gebėjimas gyventi be baimės dėl kitų žvilgsnio ir nuomonės apie jus?