10 metų laikiau savo kolegas antrąja šeima… kol atsitiktinai neišgirdau, ką jie apie mane kalba už uždarų durų…

Aš dirbau viename biure beveik dešimt metų. Man 58, ir visada maniau, kad kolegos — tarsi antroji šeima. Kartu šventėme šventes, rinkdavome pinigus dovanoms, palaikydavome vienas kitą, kai kažkas patirdavo sunkumus. Jie man nešė pyragus mano gimtadieniui, girė mano pyragus, kuriuos kartais kepdavau arbatai, ir sakydavo: «Tu esi mūsų kolektyvo siela». Aš tikėjau. Maniau, kad šie žmonės yra tikri, kad už šypsenų slypi draugystė ir pagarba.

Tačiau vieną kartą, vėlai vakare užtrukusi, atsitiktinai priėjau prie pasitarimų kambario. Paprastai išeinu laiku: traukinys, namai, vakarienė. Bet tą dieną reikėjo baigti ataskaitą, todėl užtrukau. Pasiėmiau aplanką ir nuėjau į virtuvę įsipilti arbatos. Praeidama pro pasitarimų kambarį, išgirdau balsus. Durys buvo praveros. Iš pradžių pamaniau, kad aptaria darbą. Bet tada išgirdau savo vardą.

Aš sustingau. Ir tai, ką išgirdau, apvertė viską viduje.

— «Ji seniai paseno. Viską daro senamadiškai, tik trukdo».
— «Na taip, ir gauna neblogą atlyginimą, o koks iš to naudos? Vis tiek už ją perdirbame».
— «Ji jau seniai turėtų išeiti į pensiją, tiesiog vadovas įpratęs. O mes čia turime arti».

Stovėjau, įsikibusi į durų rankeną, ir negalėjau patikėti savo ausimis. Širdis daužėsi taip stipriai, kad bijojau, kad jie tai išgirs. Šiuos žodžius tarė žmonės, su kuriais kasdien sėdėjau prie vieno stalo pietų metu, aptardavome serialus ir vaikus. Žmonės, kurie man šypsojosi ir atrodė artimi.

Tyliai atsitraukiau atgal ir nuėjau į tualetą. Užrakinusi duris, žiūrėjau į veidrodį ir pamačiau svetimą moterį. Akys paraudusios, lūpos drebėjo. Atrodė, tarsi būčiau pasenusi dešimt metų per kelias minutes. Man buvo gėda, apmaudu, skaudu. Prisimenu, kaip neseniai viena iš jų man padovanojo puodelį «geriausiam kolegai» — dabar tai atrodė kaip pašaipa.

Namuose sėdėjau virtuvėje iki gilios nakties. Arbatos puodelis atvėso, o aš vėl ir vėl mintyse sukdavau tuos žodžius. Prisimindavau visas akimirkas, kai juokiausi drauge su jais ir kai jie prašė patarimo, aš visada padėdavau, palaikydavau, padėdavau jaunoms merginoms įsisavinti ataskaitas, dalindavausi patirtimi. O dabar visa tai — dulkės.

Kitą dieną atėjau į darbą, bet jau nebuvau tokia pati. Jų šypsenos pjovė akis. Kiekvienas «kaip sekasi?» skambėjo kaip melagystė. Dirbau tyliai, ir niekas to nepastebėjo — arba apsimetė, kad nepastebėjo. Jaučiausi svetima vietoje, kur anksčiau praleisdavau pusę savo gyvenimo.

Nekėliau skandalo. Nėjau į posėdžių kambarį, neklausiau: «O jūs galėtumėte man tai akis į akį pakartoti?» Gal būt, reikėjo. Bet man pritrūko jėgų. Viskas, ką galėjau, tai užsidaryti savyje.

Dabar galvoju: o gal jie teisūs? Gal tikrai tapau nereikalinga? Jauni kolegos dirba greičiau, moka naudotis programomis, kurių aš mokiausi sunerimusi. Bet ar tai suteikia jiems teisę mane išbraukti kaip nereikalingą dalyką? Ar patirtis, metai darbo, atsidavimas savo darbui nieko verti?

Prisimenu mamos žodžius: «Geriau karti tiesa nei saldus melas». Bet ši tiesa mane paliko tuščią. Tarsi per vieną vakarą sugriuvo viskas, ką kūriau dešimt metų.

Aš nežinau, kaip toliau dirbti šalia jų. Kiekviena diena — tarsi vaikščiojimas minų lauku. Ir negaliu apsispręsti: išeiti, kol nepasmerkė, ar likti ir įrodyti, kad dar galiu daug kas.

O jūs ar galėtumėte toliau dirbti kolektyve, jei sužinotumėte, kad už jūsų nugaros kolegos nori atsikratyti jūsų?