Aš atsitiktinai nugirdau anūkų pokalbį ir supratau, kad jie mane suvokia visai kitaip…

Kartais man atrodo, kad senatvė ateina ne tada, kai pradedi remtis lazdele ar kai veidrodis daugiau netaupo. Ji ateina tą akimirką, kai supranti: tavo meilė tapo per didelė ir sunki tiems, dėl kurių ją nešiojai širdyje visą gyvenimą.

Aš visada stengiausi būti šalia sūnaus. Po vyro mirties visas mano šiluma ir jėgos atiteko jam ir jo šeimai. Labai myliu savo anūkus, sėdėjau prie jų naktimis, kai jie sirgo, ruošiau jiems maistą, stengiausi būti jų pasaulio dalimi. Tikėjau, kad jie manęs laukia, kad mano atvykimas jiems teikia džiaugsmą. Kartais jaučiausi pavargusi, bet viena vaiko šypsena viską numaldydavo.

Neseniai vėl buvau svečiuose pas juos. Sūnus su marti sėdėjo virtuvėje, kalbėjo apie reikalus, o aš vaikiškoje tvarkiau žaislus. Ir staiga įbėgo anūkai. Jie manęs nepastebėjo, stovėjau truputį šone, už spintos. Ir tada išgirdau tai, kas iki šiol skamba manyje aidu.

— Vėl močiutė pas mus gyvens… — pasakė vyresnysis, lengvai nepasitenkindamas.
— Taip… ji visą laiką kažką pasakoja apie savo vaikystę, o man yra nuobodu ir neįdomu, — atsakė jaunesnysis.
— Ir dar tas jos tablečių kvapas… — pridūrė pirmasis ir raukė nosį.

Aš sustingau. Negalėjau patikėti, kad šie žodžiai sakomi apie mane, mano mylimų anūkų. Man atrodė, kad oras dingo. Laikydavausi už lentynos krašto, kad nenukrisčiau. Širdis daužėsi taip garsiai, kad bijojau, jog jie išgirs.

Po to jie išbėgo į kiemą, juokdamiesi, aptarinėdami žaidimus. O aš likau viena. Kambaryje, kur kiekvienas kampas buvo prisotintas mano šiluma: knygos, kurias skaičiau, žaislai, kuriuos daviau. Aš atsisėdau ant mažos vaikiškos kėdutės ir verkiau taip, kaip neverkiau net vyro laidotuvių dieną. Nes tada praradau mylimą žmogų, bet dabar supratau: prarandu tuos, dėl kurių ir toliau gyvenau.

Vėliau, kai, nesusitvardžiusi, pasakiau tai sūnui, jis tik numojo ranka: „Mama, tai vaikai, jie maži, jie nesupranta, nepriimk širdin“. Bet ar ne vaikiški žodžiai yra patys sąžiningiausi? Ar ne jie parodo, ką galvoja siela, be pagražinimų?

Kitą dieną išvažiavau. Pasakiau, kad pavargau ir noriu namo. Stotyje anūkai visgi mane apkabino, bet jaučiausi šių apsikabinimų svetima, lyg jie tai darė iš įpročio, nes taip reikia. Traukinyje žiūrėjau pro langą ir stengiausi neleisti ašaroms tekėti skruostais. Rankoje laikiausi nuotraukos, kurioje jie dar maži, prisiglaudę prie manęs, kaip prie brangiausio žmogaus pasaulyje. Aš glosčiau jų veidus nuotraukoje ir supratau: tas laikas praėjo negrįžtamai.

Namuose atsisėdau tuščiame kambaryje, kur tyliai tiksėjo laikrodis, ir pirmą kartą per ilgą laiką iš tikrųjų pajutau — aš daugiau niekam nereikalinga. Ne todėl, kad jie manęs nemylėtų. Tiesiog todėl, kad mano meilė tapo perteklinė, niekam nereikalinga. Ir tai yra skaudžiausia.

Pasakykite… kaip motinai išmokti gyventi toliau, kai net anūkų širdyse jai nebėra vietos?