Aš gyvenau šiame bute 40 metų. O dabar mano dukra nori, kad aš jį parduočiau

Ji tai pasakė ramiai, lyg kalbėtume ne apie namus, kur gyvenau keturiasdešimt metų, o apie spintą, kurią laikas sutvarkyti.

– Mama, kiek mes dar turime trise spraustis nuomotame bute? – pradėjo ji. – Tu turi tris kambarius, erdvę, galimybes. Parduok butą, pasidalinsime pinigus po lygiai, ir pagaliau visi normaliai gyvensime.

Stovėjau virtuvėje kaip priblokšta. Kelias sekundes net negalėjau patikėti, kad tai sakoma rimtai.

– O kur, tavo manymu, turėčiau gyventi? – paklausiau, jausdama, kaip dreba balsas.

Klavdija net nemirktelėjo:
– Nusipirksi vieno kambario kur nors toliau, pigesniame rajone. Juk taip ar kitaip esi viena. Kam tau trys kambariai?

Ji sakė tai tokiu tonu, lyg ką tik pasiūlė idealų mano «problemos» sprendimą. O man norėjosi tiesiog atsisėsti ant grindų ir pravirkti. Nes tuo metu supratau: tai nebuvo pokalbis. Tai buvo planas, kurį ji seniai apgalvojo. Man beliko tik sutikti.

Vakarais, grįždama namo, jaučiau save išsekusią, lyg kažkas ištraukė visas jėgas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gimtoji dukra gali taip įskaudinti.

Tai nebuvo ginčas. Tai buvo šaltas, apskaičiuotas pasiūlymas — tarsi prieš mane sėdėtų ne mano dukra, o nekilnojamojo turto agentas, kuris jau suskaičiavo, kiek uždirbs iš mano buto.

Įėjau į namus, nusimečiau paltą, atsisėdau virtuvėje. Ši virtuvė matė viską — mano mergaičių vaikystę, jų pirmuosius pusryčius, mokyklos pokalbius, netgi ginčus. O dabar sėdėjau ten viena ir jaučiausi, lyg mane ištrynė iš savo gyvenimo.

Pasidariau arbatos, bet negalėjau jos išgerti. Žiūrėjau į nuotraukas ant sienos — dukros mokykloje, baigimo šventėje, aš su vyru prie jūros. Ir viena nuotrauka staiga labai įskaudino širdį.
Tai buvo ten, kur Klavdija pirmą kartą išsikraustė į nuomotą butą. Tada ji verkė ir sakė: «Mama, be tavęs aš neapsieičiau».

O dabar ji man sako: «Parduok butą ir nusipirk sau ką nors pigesnio. Kur nors».
Tas «kur nors» skaudino labiausiai. Jame buvo abejingumas — nesvarbu kur, nesvarbu kaip, svarbu tik kad jai būtų patogiau.

Kitą dieną paskambino jaunesnioji, Natalija.
– Mama, kas nutiko? Tavo balsas toks, lyg visą naktį būtum verkusi.
Norėjau nesiskųsti, nenorėjau sukelti konfliktų tarp dukrų, bet žodžiai patys išsprūdo. Aš viską papasakojau.

Kitoje linijos pusėje buvo ilga tyla. Tada Natalija tyliai pasakė:
– Mama, Klavdija perlenkė lazdą. Aš nieko nereikalausiu ir neleisiu niekam išstumti tavęs iš tavo namų.

Tie žodžiai buvo kaip balzamas. Bet skausmas nedingo.
– Aš tiesiog nesuprantu, – sakiau. – Juk ji mano dukra. Jai sunku, taip, bet ar tai priežastis?

– Mama, nuovargis nepateisina žiaurumo, – ji švelniai atsakė.

Kitomis dienomis bandžiau gyventi kaip visada. Dirbau, gaminau, vaikščiojau į parduotuvę. Bet mintys grįždavo. Ir kartu su jomis — baimė.
Pirmą kartą gyvenime bijojau senatvės.

Kas, jei ji nepaliks ramybėje? Kas, jei ji pradės spausti, šantažuoti anūku? O juk ji galėjo. Visada siekdavo savo.

Po trijų dienų vėl skambutis. Klavdija. Širdis susigūžė.
– Mama, galime susitikti? – ji paklausė.

Norėjau atsisakyti. Bet vis dėlto nuėjau — juk tai mano dukra.

Susitikome kavinėje šalia jos namų. Ji atėjo su vežimėliu, kūdikis miegojo. Atsisėdo prieš mane ir iš karto pradėjo:
– Mama, suprantu, tau sunku, bet reikia kažką spręsti. Mes taip daugiau negalime.

Aš giliai įkvėpiau:
– Klavdija, aš visada tau padėjau. Bet aš negaliu likti be namų. Tai mano gyvenimas, mano kampas, mano oras.

– Mama, tu gi neliksi benamė! Nusipirksi sau vieno kambario butą, o likusią dalį pasidalinsime. Ar tai blogai?

Ir tada aš pasakiau tai, kas kaupėsi visą laiką:
– Tu nenori padėti. Tu tiesiog nori, kad manęs nebūtų šalia.

Ji nuleido akis, bet mačiau — pataikiau į taikinį. Jos žvilgsnyje pasirodė kažkas tarp gėdos ir pykčio.

– Mama… tu viena. Tau nereikia trijų kambarių. Kodėl prisirišti prie praeities?

– O tau kodėl reikia mano būsto? – ramiai paklausiau. – Kodėl, jei tu tokia įsitikinusi, kad tau viskas gerai?

Ji tylėjo, tada atsistojo, pasiėmė rankinuką ir numetė:
– Na gerai. Kaip nori. Bet nemanyk, kad mes lauksime amžinai.

Lauksime amžinai.
Lyg aš jai ką nors skolinga. Lyg aš užėmiau jos vietą, o ne atvirkščiai.

Grįžau namo su tuščia siela. Atsisėdau ant suolelio prie įėjimo, negalėdama eiti toliau. Priėjo kaimynė, teta Ona.
– Kas nutiko, brangioji? Atrodo lyg viso pasaulio žlugimas tavyje.

Ir aš — net pati nežinau kodėl — viską jai papasakojau. Ji išklausė ir pasakė:
– Įsidėmėk, kol esi gyva, tu nusprendi, ką daryti su savo namais. Nevaikai. Niekada. Užuos viena kartą — atims viską.

Jos žodžiai buvo kaip šaltas dušas — nemaloniai, bet blaivinančiai.

Vakare vėl paskambino Natalija:
– Mama, aš kalbėjau su Klavdija. Ji nenurims. Ji spaudžia. Būk atsargi.

– Ko ji nori? – sukuždėjau.
– Paprasto dalyko. Pinigų ir patogumo. O tu trukdai.

Tai buvo skaudu girdėti. Bet, galbūt, pirmą kartą išgirdau tiesą balsu.

Naktį ilgai negalėjau užmigti. Vaikščiojau po kambarius, lietinėjau senąjį baldus, knygas, nuotraukas. Visas tai — mano gyvenimas.
Ir supratau: butą galima parduoti bet kuriuo metu.
Bet orumo — niekada.

Ir nors ji mano dukra, aš neatiduosiu jai savo namų tik todėl, kad jai pasidarė nepatogu.

Ryte pati jai paskambinau.
– Klavdija, klausyk atidžiai. Aš neparduosiu buto. Nei dabar, nei vėliau. Tai mano namai. Tu turi savo gyvenimą, aš — savo. Ir aš neleisiu tau manęs statyti į kampą.

Tyla. Tada šaltas:
– Na, jei taip… susitvarkyk pati.

– Aš visada taip ir dariau, – atsakiau ir padėjau ragelį.

Galbūt, kada nors ji supras. Galbūt, kada nors atsiprašys.
O jeigu ne — aš vis tiek liksiu savo.
Aš turiu savo namus, savo sienas, savo prisiminimus.

Ir dabar tiksliai žinau:
Motina gali atiduoti vaikams viską. Bet neprivalo atiduoti jiems savo namų.

Kaip suprasti, kur baigiasi vaikų rūpestis ir prasideda jų egoizmas?