Aš sutikau meilę būdama 65-erių ir pagaliau patikėjau, kad gyvenimas suteikia antrą šansą… Bet mano vaikų žodžiai parodė: kartais skausmas ateina iš tų, iš kurių jos visai nelauki

Kai man suėjo 65 metai, beveik sutaikiau su mintimi, kad meilė — tai skyrius, kurį kadaise užverčiau. Dvylika metų našlystės, tušti namai, įprasta tyla. Ir staiga pasirodė jis. Vyras, į kurį iš pradžių netgi rimtai nežiūrėjau — per daug jaunas, per daug gyvybingas, per daug „ne apie mano gyvenimą“. Tačiau jis žingsnis po žingsnio įžengė į jį: su dėmesiu, rūpestingumu, šiluma, prie kurios jau buvau atpratusi. Jam 48-eri, ir jis padarė man pasiūlymą taip jaudinančiai, kad man rankos drebėjo kaip paauglei.

Ir štai tuo metu, kai pagaliau patikėjau, kad gyvenimas gali padovanoti antrą šansą, ant manęs užgriuvo skaudžiausias dalykas — mano vaikų reakcija. Jie net nenorėjo klausyti jo. Atsisėdo prieš mane kaip per apklausą ir pasakė:
– Jei nori tekėti už jo, pirmiausia perrašyk visą turtą mums. Kitaip pamiršk šeimą.

Aš žiūrėjau į juos ir negalėjau suprasti: ar tai jie, mano vaikai, kurie užaugo mano rankose? Žino, kaip mes su jų tėvu gyvenom? Kaip aš viena tvarkiau ūkį, mokslus, ligas, paskolas? Ir štai dabar, kai aš tiesiog noriu būti laiminga, jie man kelia sąlygas, tarsi aš jiems kažką turėčiau.

Aš atsisakiau. Ramiai, bet tvirtai. Dukra pašoko, sūnus trenkė delnu per stalą.
– Mums tiesiog baisu dėl tavęs! Jis tave išnaudos! – šaukė jie.
Bet jų akyse nebuvo baimės. Ten buvo godumas, dėl kurio man pasidarė taip gėda, tarsi aš kažkuo kalta.

Jie išėjo, trenkdami duris. O aš ilgai sėdėjau viena, žiūrėdama į tuščius puodelius. Tuščius, lyg simbolis visko, kas liko tarp mūsų.

O naktį aš išgirdau verksmą. Vos girdimą, prislopintą. Pagalvojau, kad man prisisapnavo, bet garsas pasikartojo. Išėjau iš miegamojo ir sustingau. Virtuvėje sėdėjo mano jauniausia dukra. Ta pati, kuri dieną šaukė, kad aš „ardau šeimą“. Ji laikė rankose mano nuotrauką su sužadėtiniu ir verkė taip tyliai, lyg bijotų, kad jos išgirs sienos.

– Mama… man baisu, – sušnibždėjo ji.
Aš priėjau arčiau, bet ji nepakėlė akių.
– Man atrodo, kad jis tave iš mūsų atims. Ir man niekas neliks. Aš… aš nenoriu tavęs prarasti.

Tuo momentu tarsi trenkė. Aš pamačiau ne suaugusią moterį, o tą mažą mergaitę, kurią kadaise apkabindavau naktimis, kai ji bijojo tamsos. Ir supratau: galbūt tai ne apie turtą. Galbūt jie tiesiog nemoka manęs paleisti. Nenori priimti, kad aš turiu savo gyvenimą. Kad aš — ne tik mama, bet ir moteris, kuri nori būti mylima.

Bet juk aš taip pat esu žmogus. Aš taip pat turiu teisę į savo laimę. Ar ne?

Ir štai jau kelias dienas vaikštau kaip nei savas nei svetimas. Sužadėtinis laukia mano sprendimo. Vaikai tyli, bet aš jaučiu, kad juose viskas verda. O aš stoviu viduryje, tarsi tarp dviejų ugnių, ir nežinau, kuri labiau nudegins.

Ir vis galvoju: kas svarbiau — išsaugoti santykius su vaikais bet kokia kaina ar, priešingai, parodyti jiems, kad mama turi teisę į gyvenimą, į meilę, į pasirinkimą?

Sakykite tiesiai: kaip pasielgtumėte mano vietoje?