Mano dukrai tik 17, ir ji pastojo nuo savo vaikino. Mes nuvykome pas jo tėvus tikėdamiesi palaikymo ir manėme, kad kalbėsime apie vestuves… bet viena frazė jo motinos pavertė šį pokalbį tikru košmaru…

Vos tik įžengėme į jų namus, ji jau žiūrėjo į mano dukrą taip, lyg ši būtų atnešusi žinią ne apie vaiką, o apie kažkokį siaubą. Aš dar nespėjau atsisėsti, kai ji pasakė:
– Tai ne nuo mano sūnaus.

Kaip žaibas pernelyg. Mano mergaitė iškart pabaltavo, nuleido akis, rankos pradėjo drebėti. Aš žinojau, kad ji nieko kito, išskyrus šį vaikiną, nemačiusi. Dveji metai kartu, kiekvieną vakarą mūsų namuose, kiekvieną sekmadienį pas juos, viskas akivaizdu. Bet motina pažvelgė į jį ir pasakė:
– Na, sakyk jiems! Sakyk, kad tai ne tavo!

O šis vaikinas… jis net nepažvelgė į mano dukrą. Jis tik tyliai sumurmėjo:
– Nesu tikras…

Paskui šiuos žodžius man viskas susprogo viduje. Mano mergaitė tarytum pavirto į mažą, išgąsdintą ketverių metukų vaiką, kuri stengiasi rasti, kur pasislėpti. Aš atsisėdau šalia, apkabinau ją.
– Mes neversime jūsų tuoktis, – pasakė mano vyras. – Atvykome pasikalbėti kaip normalūs žmonės.

Vaikino tėvas sėdėjo tylėdamas, tarytum visa tai jo neliečia. Motina vaikščiojo po kambarį, mojuodama rankomis, aimanavo:
– Aš žinojau! Nuo pat pradžių jaučiau! Mergaitė jauna, ko tikėtis? Ji prisikabino prie mūsų sūnaus!

Ir tada mano dukra nebeišlaikė ir pravirko. Tyliai, be garso, taip, kad man širdis susispaudė. Nepamenu, kaip atsistojau, bet staiga stovėjau prieš šią moterį ir pasakiau:
– Dar vienas žodis – ir išeisime. Ir užmirštame jus amžiams.

Ji pagiežingai pasipūtė:
– Taip, prašome. Mūsų vaikui to nereikia.

O mano mergaitė visščiupu agresiją šalia:
– Mama, gal man tikrai vienai…

Aš ją stipriau apkabinau.
– Tu ne viena. Ir niekada nebūsi viena.

Mes išėjome iš tų namų, tarsi išbėgę iš gaisro. Gatvėje ji beveik nukrito man ant peties ir šnibždėjo:
– Kodėl jis taip pasakė? Kodėl jis manęs nesubrandžino?

Ir ką aš galėjau jai atsakyti? Kad būna vyrų, kurie tampa suaugę tik kūnu, o smegenys lieka mokinio lygyje? Kad yra mamytės sūneliai, kurie bijo prieštarauti savo motinai? Kad yra žmonių, kuriems patogiau atsisakyti atsakomybės, nei pasakyti „taip, tai mano vaikas“?

Kitą dieną jis paskambino. Pasakė tyliai:
– Aš kol kas nežinau, ką daryti. Man reikia pagalvoti.

Pagalvoti. Ne apie ją, ne apie būsimą vaiką, o apie tai, kaip jam pačiam patogiau.

Nuo to laiko jis daugiau neatėjo nė karto. Jo motina mus užblokavo visur, tarsi mes jų kažko prašytume. Aš žiūriu į savo mergaitę – ji laikosi ant pilvo, dar visiškai mažo, bet ji švelniai glosto jį ir pritaiko:
– Mama, aš susitvarkysiu. Tikrai. Tik labai skauda.

Matau, kaip jai sunku. Bet matau ir kitką – ji subręsta greičiau, nei turėtų, bet tai daro sąžiningai, iš tikrųjų. Ji neatmetė atsakomybės. Ji nepabėgo. Ji nemelavo.

Ir žinai, kas baisiausia? Jai tik 17, o ji jau turi daugiau drąsos nei suaugęs 19-metis vaikinas ir visa jo šeima kartu paėmus.

Kartais naktį ji tyliai klausia:
– Mama, kodėl jis mane taip greitai pamiršo?
O aš ją apkabinu ir galvoju: jis tavęs nepamiršo… jis tiesiog niekada nebuvo tas, kurį tu manei, kad myli.

Prašome pasakyti sąžiningai – kai vaiko tėvas ir jo šeima taip nusigręžia, ar verta dar bandyti jiems kažką aiškinti, ar toks išdavystė būdama 17 metų — jau pakankama priežastis išbraukti šiuos žmones amžinai?