Aš auginau savo anūką po dukters mirties… bet tiesa iš seno voko skaudino labiau nei pati netektis…

Mano vardas Margaret, ir būdama 53 metų mano gyvenimas skilimo į dvi dalis — tą dieną, kai mano dukra Ana žuvo autoavarijoje.
Jos vyras Markas šiek tiek verkė per laidotuves, o po kelių savaičių jau gyveno su kita moterimi, palikęs savo trijų metų sūnų Itaną man.
Taigi staiga vėl tapau motina — tik šį kartą savo anūkui.

Mes stengėmės išgyventi: gyvenome mažame Anos name, naktimis dirbau valytoja, kepiau savaitgaliais, taupiau visur, išskyrus vieną — meilę Itanui.
Laikui bėgant sugebėjome persikelti, o senas Anos namas stovėjo tuščias ir griuvo, tarsi su juo griūtų ir praeitis.

Ir štai vieną dieną sulaukiu susijaudinusios kaimynės skambučio: Markas pasirodė prie to paties namo, vaikščiojo po kiemą, stebėjosi griuvėsiais ir reikalavo pasakyti, kur mes su Itanu, šaukdamas, kad jam SKUBIAI reikia pamatyti savo sūnų.
O jau vakare jo automobilio žibintai išryškino mūsų naują namą tamsoje, ir Markas išskubėjo laukan, išplėtęs rankas prieš sutrikusį Itaną, kuris nematė tėvo daug metų.

Aš beveik patikėjau, kad jis sugrįžo atsiprašyti… kol iš jo striukės netikėtai neiškrito VOKAS su mano anūko vardu.
Itanas jį pakėlė, atplėšė kraštą — ir, pažvelgęs vidun, tik iškvėpė iš šoko…

Kai Itanas atplėšė voką, iš karto supratau, kad kažkas ten baisaus. Jis ištraukė keturis kartus sulankstytą lapelį, pageltusį kraštuose, ir jo žvilgsnis tapo tuščias. Markas žengė arčiau, bet užtvėriau jam kelią — kad ir dabar, kad ir po dešimt metų vis tiek stovėčiau tarp jo ir mano berniuko.

Itanas skaitė ilgai, beveik nemirksėdamas. O tada tyliai pasakė:
— Tai mamos ranka.

Mano keliai palinko. Aš žinojau, kad Ana kai ką parašė per kelias savaites prieš avariją, bet niekada nemačiau laiško. Man atrodė, kad ji nesuspėjo. Bet ji spėjo. Ir Markas slėpė tai visus šiuos metus.

Itanas peržvelgė keletą eilučių garsiai, ir kiekvienas žodis lyg dūris man į odą.

«Jeigu kažkas atsitiks, prašau, neduokite Markui šio laiško. Jis ne Itano tėvas. Bijojau jam pasakyti tiesą. Mamyte, jei skaitai tai, saugok mano sūnų. Pasakyk jam viską tada, kai pajausi, kad jis pasiruošęs».

Itanas nutilo. Jis laikė lapą taip stipriai, kad tas vos nesuplyšo. Jo veidas buvo blyškus, lūpos drebėjo. Aš žinojau, ką jis jaučia dabar — tarsi po juo griūtų pasaulis, lyg viskas, ant ko stovėjo jo gyvenimas, pasirodė svetima istorija.

Markas bandė prabilti, bet jo balsas buvo tuščias, kaip žmogaus, kuriam nebėra ką pasakyti savo pateisinimui.
— Itanai, klausyk, aš… aš norėjau pasakyti tau pats. Tiesiog… nežinojau kaip.
— Tu žinojai, — Itanas staiga pakėlė galvą. — Ir vis tiek palikai. Tu ne tik mane palikai… tu net nebuvai mano tėvu.

Jo akyse pamačiau ne pyktį — skausmą. Tokį, kurio neįmanoma numalšinti. Norėjau apkabinti jį, priglausti, kaip mažą, bet jis žengė atgal ir pažvelgė į mane.
— Močiute… tu žinojai?

Ir tai buvo sunkiausias momentas mano gyvenime. Aš nežinojau visos tiesos. Ana man nieko nespėjo pasakyti. Žinojau tik, kad jie daug barėsi, kad ji verkė naktimis. Bet apie tai, kad Itanas nėra jo sūnus… ne. Sužinojau tai taip pat, kaip ir jis — dabar, šį vakarą, kuris viską apvertė.

— Ne, mielasis, — pasakiau. — Prisiekiau tau. Niekada neslėpčiau nuo tavęs tokios tiesos.

Itanas patikėjo, bet jo pečiai vis tiek drebėjo. Jis vėl pažvelgė į laišką, lyg tikėdamasis, kad žodžiai išnyks, jei jis mirksės.

O Markas stovėjo tyliai. Net nebandė priartėti. Ir netikėtai pirmą kartą per visus šiuos metus pamačiau jame kažką žmogiško — apgailestavimą. Vėlyvą, nenaudingą, bet tikrą.

— Atleisk man, — iškvėpė jis. — Buvau kvailys. Bet mylėjau tave. Kaip galėjau.

Itanas nusisuko.
— Jei būtum mylėjęs… nebūtum išėjęs.

Ir viskas. Daugiau stovėjome tyloje. Tik vėjas šnibždėjo po kiemą, o laiškas mano anūko rankose šiek tiek drebėjo.

Vėliau, kai Markas išvažiavo, Itanas dar ilgai sėdėjo virtuvėje, tylėjo, laikė tą laišką. Ir supratau, kad šiandien jo širdis suaugusiu tapo. Skaudžiai, staiga, neteisingai. Bet užaugo.

Ir žinote, kas sunkiausia? Kad jis niekada nesužinos, kas jo tikrasis tėvas. Ana išsinešė tą paslaptį su savimi. O mes likome su šia tuštuma kaip nesugyjančia žaizda.

Ir štai galvoju… pasakykite atvirai: ar buvo verta Anai saugoti tą tiesą iki pat mirties, jei ji galų gale tik dar labiau suskaldo jos sūnų?