Vakarienė su mergina man atsiėjo 200 eurų. Pareikalavau iš jos pusę sumos, nes aš ne sponsorius, o ji ne modelis…
Praėjusį savaitgalį išleidau 200 eurų per vieną vakarą. Du šimtai eurų — tai beveik pusė mano komunalinių mokesčių, keturios savaitės pietų darbe, bilietas į Londoną ir atgal su „Ryanair”. Ir visa tai — dėl vienos nepažįstamos moters žuvies patiekalų.
Bet pradėkime nuo pradžių.
Esu Vitalijus. Dirbau, dirbu ir dirbsiu. Alga padori — ne ministro, bet ir ne vežėjo „Bolt” aplikacijoje. Gyvenu Kaune, mieste, kur visi pažįsta visus, o gandai sklinda greičiau nei 5G ryšys. Ir štai šiame mieste, šiame šaltu rugsėjo vakaru, atrado mane Kornelija.
Vaikščiojau Nemuno krantine — vienas, su ausine vienoje ausyje ir kava kitoje rankoje. Tiesiog išėjau išvėdinti galvos po ilgos darbo savaitės. Ji stovėjo prie turėklų ir žiūrėjo į vandenį taip, lyg ten kažkas būtų. Bet ten nieko nebuvo — tik vanduo ir kelios antys.
— Antys irgi vienos? — ištariau, net nesuprasdamas kodėl.
Ji atsisuko. Nusišypsojo. Ir viskas — traukos dėsnis veikia net Kaune.
Kornelija. Trisdešimt su trupučiu, plaukai suriše skubotai, lūpdažis — ryškiai raudonas ir kažkaip netinkamas prie šių antų ir šio vakaro. Bet kažkas joje buvo. Tas kažkas, dėl kurio vyrai daro kvailybes.
Žodis po žodžio — ir jau einame krantinės link kažkur. Ji rodo pirštu į „Laivą” — tą seną garlaivį, kurį kažkas kažkada pavertė restoranu ir įspraudė tarp krantinės ir romantikos.
— Ten? — klausiu.
— Visą gyvenimą norėjau ten patekti, — atsako ji, ir balsas toks nuoširdus, kad suabejoji: gal tikrai pirmą kartą?
Žinau to „Laivo” kainas. Žinau kaip „Tėve mūsų”. Bet — ir čia slypi mano kvailystė — nutylėjau. Nes buvo ruduo, nes buvo vanduo, nes buvo raudoni lūpdažiai.
Viduje — tikra atmosfera. Medis, žvakės, lengvas supimasis ant bangų, lyg kažkas tau švelniai sako: leisk sau. Kornelija tiesiog pražydo. Atidarė meniu taip, kaip vaikai atidaro Kalėdų dovanas.
Aš pasiėmiau bruketą su lašiša ir vištienos filė. Paprasta, skanu, be pretenzijų — kaip aš pats.
Kornelija pasirinko jūros ešerį su provanso žolelėmis. Paskui pridūrė austeres — nes jau čia. Paskui — desertą, nes negaliu atsispirti šokoladui. Aš skaičiavau mintyse ir jau jutau, kaip mano kortelė trauka trumpą atodūsį.
Bet šnekėjomės gerai — reikia pripažinti. Ji pasakojo apie savo motiną Birutę, buvusią lietuvių kalbos mokytoją Jonavoje, kuri, Kornelijos žodžiais, gyvena jos gyvenimu labiau nei ji pati. Pasakojo, kad dirba buhalterija, bet svajoja apie keramikos studiją. Kad buvo vienas rimtas vyras, bet jis nevertino.
Ir aš klausiau. Ir vynas buvo geras. Ir banguota grindis kūrė tą keistą jausmą, lyg plauktum kažkur.
Tada atnešė sąskaitą.
Kornelija pažiūrėjo pro šalį — į žvakę, į langą, į tolimą tašką horizonte. Visur, tik ne į tą ryškiai baltą popieriaus lapą.
Aš ją paėmiau. Pažiūrėjau. Padėjau prieš ją.
— Čia kam? — ji nustebusi, net per daug nustebusi.
— Sumokam pusiau, — sakau ramiai. — Europietiškai.
Tyla. Tokia tyla, kai girdi, kaip kažkur toliau kas nors juokiasi, ir tas juokas atrodo kaip iš kito pasaulio.
— Aš… neturiu tiek, — pagaliau ištarė ji. — Išleidau šį mėnesį…
— Kiek turi?
Ji kramtė lūpą. Kabinėjosi rankinuke taip ilgai, lyg ten kažko ieškotų, bet pati nežinotų ko.
— Penkiasdešimt.
Aš paėmiau tuos penkiasdešimt eurų. Pažiūrėjau į juos. Pažiūrėjau į ją. Paskui ištraukiau savo kortele ir sumokėjau visą sumą.
Padaviau jai atgal jos penkiasdešimt.
— Tiesiog norėjau žinoti, — pasakiau.
— Ko žinoti?
— Ar tu bent pabandysi.
Kornelija įdėjo banknotą atgal į rankinuką labai lėtai. Lyg kiekvienas judėsys reikalautų pastangų.
— Žinai, Vitalijau, — ištarė ji tyliai ir kažkaip labai rimtai, — jei reikėjo patikrinti — galėjai tiesiog paklausti.
Ji atsistojo. Apsiautė švarką. Ir išėjo nepasisveikinusi — pro žvakes, pro kitas poras, pro duris, kurios už jos tyliai užsidarė.
Aš likau sėdėti vienas ant bangų supančiame laive su tuščiais taurių koteliais ir 150 eurų kvitu rankose.
Ir kažkodėl nesijutau teisus.
Iki šiol galvoju: ar Kornelija buvo savanaudė, kuri tiesiog norėjo nemokamo vakaro? O gal — tiesiog moteris, kuri pirmą kartą seniai leido sau ko nors norėti ir sutiko ne tą vyrą?
O jūs ką manote — ar abu esame kalti, ar tik vienas iš mūsų?