Moterys, gimusios 70-aisiais, išgyveno tai, kas ne vieną jaunesnę kartą palaužtų. Tačiau šiandien jų stiprybę daugelis priima kaip savaime suprantamą

Jeigu gyvenimas sudarinėtų ištvermingiausių moterų sąrašą, vieną pirmųjų vietų jame tikrai užimtų tos, kurios gimė septintajame dešimtmetyje.

Ne todėl, kad joms viskas buvo lengvai paduota. Priešingai. Jos užaugo vienoje santvarkoje, jaunystę pasitiko jau kitoje, vaikus augino per permainas, o šiandien dar turi klausytis patarimų, kaip reikėtų „teisingai gyventi“, iš žmonių, kurie nepatyrė nė pusės to, ką teko patirti joms.

Mes gimėme laikais, kai gyvenimas atrodė nuspėjamas. Tėvai dirbo vienoje darbovietėje dešimtmečius, vaikai lankė artimiausią mokyklą, o didžiausi šeimos planai buvo nauji baldai, kelionė prie Baltijos jūros arba eilėje gautas butas.

Mūsų mamos siuvosi sukneles pagal žurnaluose rastus modelius, suko plaukus suktukais, saugojo geresnius batus šventėms ir mokėjo iš kelių paprastų produktų pamaitinti visą šeimą. Jos neturėjo pilnų spintų, tačiau visada rasdavo, ką apsirengti į svečius.

Mes augome negaudamos visko, ko panorėdavome. Nauja striukė neatsirasdavo vien todėl, kad sena pabodo. Batai buvo avimi tol, kol juos dar galėjo pataisyti batsiuvys. Mokyklinės knygos keliaudavo iš rankų į rankas, o drabužius po vyresnės sesers dažnai gaudavo jaunesnioji.

Ir mes dėl to nesijautėme nelaimingos.

Mokėjome laukti. Laukėme mėgstamos televizijos laidos, nes jos nebuvo galima įsijungti kada panorėjus. Laukėme laiško, tarpmiestinio skambučio, naujos kasetės, nuotraukų išryškinimo ir vasaros atostogų pas senelius.

Mūsų vaikystėje niekas neklausė, ar jaučiamės pakankamai motyvuotos padėti namuose. Indai patys neišsiplaudavo, daržas pats nenusiravėdavo, o jaunesnis brolis pats iš darželio nepareidavo.

Taip, kartais mums tekdavo per daug atsakomybės. Tačiau kartu išmokome nepasimesti, kai šalia nėra žmogaus, kuris viską padarys už mus.

O paskui atėjo metai, kai įprastas pasaulis staiga pradėjo byrėti.

Lietuva atgavo nepriklausomybę, keitėsi pinigai, užsidarė įmonės, žmonės neteko darbų ir santaupų. Vakar turėta profesija staiga nebegarantavo nieko. Diplomą turintis žmogus galėjo likti be darbo, o šeimai išlaikyti tekdavo prekiauti turguje, vežti prekes iš Lenkijos, megzti, siūti, valyti svetimus namus ar imtis bet kokio pasitaikiusio darbo.

Mūsų tėvai ne visada suprato, kaip gyventi naujame pasaulyje. Vieni laikėsi įsikibę senų taisyklių, kiti bandė pradėti viską iš naujo, nors jiems jau buvo keturiasdešimt ar penkiasdešimt.

O mes tuo metu buvome jaunos.

Norėjome gražiai rengtis, šokti, mylėti, kurti šeimas ir tikėti ateitimi. Tačiau kartu teko greitai išmokti skaičiuoti pinigus, ieškoti darbo ir priimti sprendimus, kuriems niekas mūsų neparuošė.

Pirmąsias pajamas kai kurios užsidirbome dar paauglės. Vienos vasarą ravėjo kolūkio laukus ar rinko uogas, kitos pardavinėjo turguje, dirbo kavinėse, prižiūrėjo vaikus, siuvo arba mezgė pagal užsakymą.

Nebuvo kalbų apie tai, ar darbas atitinka mūsų „pašaukimą“. Reikėjo pinigų, todėl dirbome.

Devintajame dešimtmetyje daugelis mūsų išmoko gyventi taip, kad šeima būtų pavalgiusi net tada, kai piniginėje beveik nieko nelikdavo. Mokėjome išvirti sriubą kelioms dienoms, perdirbti vakarienės likučius į kitą patiekalą, vaikams perduoti vienas kitam išaugtus drabužius ir atidėti sau reikalingą pirkinį dar vienam mėnesiui.

Mes žinojome, kiek kainuoja duona, pienas, vaiko batai ir kelionė autobusu. Žinojome ne iš programėlės, o todėl, kad prieš eidamos į parduotuvę perskaičiuodavome kiekvieną monetą.

Kai kurios augino vaikus beveik vienos, nors formaliai turėjo vyrus. Vyras dirbo kitame mieste, išvykdavo į užsienį arba tiesiog manė, kad vaikų priežiūra ir namai yra moters reikalas.

Mes keldavomės naktį prie karščiuojančio vaiko, ryte eidavome į darbą, pakeliui užsukdavome į parduotuvę, vakare gamindavome vakarienę ir dar padėdavome ruošti pamokas.

Niekas neklausė, ar mums ne per sunku. Dažniausiai girdėdavome tik: „Tu stipri, susitvarkysi.“

Ir mes susitvarkydavome.

Galbūt net pernelyg gerai. Taip gerai, kad aplinkiniai priprato prie minties, jog moteris, gimusi septintajame dešimtmetyje, gali viską.

Ji gali dirbti keliuose darbuose, prižiūrėti vaikus, padėti tėvams, gaminti, tvarkyti namus ir dar išklausyti vyrą, kuris pavargo po savo vienintelės darbo dienos.

Ji gali atiduoti vaikams paskutinį kąsnį ir pasakyti, kad pati nėra alkana.

Ji gali slėpti nuovargį, nes nenori nieko apsunkinti.

Ji gali ilgus metus taupyti sau, bet per vieną dieną atiduoti santaupas vaikui, kuriam prireikė pagalbos.

Ir tada kas nors dar paklaus: „O ką ji tokio padarė? Juk visos motinos taip daro.“

Ne, ne visos.

Mūsų karta buvo išmokyta, kad moters vertė matuojama tuo, kiek daug ji sugeba pakelti tylėdama. Kuo mažiau skundiesi, tuo esi geresnė žmona. Kuo daugiau atiduodi vaikams, tuo esi geresnė motina. Kuo ilgiau pakenči, tuo esi išmintingesnė.

Tačiau sulaukusios keturiasdešimties ar penkiasdešimties daugelis mūsų pirmą kartą savęs paklausė: „O kur šiame gyvenime esu aš?“

Mūsų mamos tokio amžiaus jau dažnai rengdavosi taip, lyg moters gyvenimas būtų pasibaigęs. Jos sakydavo, kad ryški suknelė nebetinka, nauja šukuosena nereikalinga, o apie keliones galima galvoti tik tada, kai viskuo aprūpinti vaikai.

Mes su tuo nesutikome.

Mes nusprendėme, kad penkiasdešimt nėra senatvė. Kad moteris neprivalo atsisakyti spalvų, grožio, meilės ar naujų planų vien todėl, kad jos vaikai jau suaugę.

Pradėjome mokytis kalbų, vairuoti, keliauti, keisti profesijas, skirtis su žmonėmis, šalia kurių buvome nelaimingos, ir pirmą kartą gyvenime pirkti ką nors ne namams, ne vyrui, ne vaikams, o sau.

Ir štai čia prasidėjo įdomiausia dalis.

Kol buvome patogios, tyliai viską darančios ir nieko nereikalaujančios, mus vadino geromis moterimis.

Tačiau vos pradėjome sakyti „ne“, iškart tapome savanaudėmis.

Kai močiutė nemokamai prižiūri anūkus kiekvieną savaitę, visi sako, kad ji mylinti. Kai ji pasako, kad nori savaitgalį praleisti su draugėmis, šeima staiga klausia: „O kas tau pasidarė?“

Kai moteris atiduoda santaupas vaikams, ji yra gera mama. Kai už tuos pačius pinigus nusiperka kelionę, atsiranda sakančių, kad jos amžiuje reikėtų galvoti rimčiau.

Kai ji dešimtmečius gyvena dėl šeimos, tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Kai pagaliau pradeda gyventi dėl savęs, artimiesiems atrodo, kad ji kažką iš jų atėmė.

Galbūt todėl moterys, gimusios septintajame dešimtmetyje, nėra ta karta, kuriai gyventi buvo lengviausia.

Jos yra karta, kuri išmoko gyventi iš naujo daugiau nei vieną kartą.

Jos prisimena rublius, talonus, litus ir eurus. Prisimena popierinius laiškus, taksofonus, pirmuosius mobiliuosius telefonus ir dabar moka susirašinėti su anūkais programėlėse.

Jos klausėsi muzikos iš plokštelių ir kasečių, o šiandien pačios susiranda mėgstamą dainą internete.

Jos gali iškepti pyragą be recepto, bet taip pat gali internetu nusipirkti lėktuvo bilietą.

Jos mokėjo gyventi be technologijų, tačiau išmoko gyventi ir su jomis.

Jos matė, kaip artimieji išvažiuoja dirbti į Airiją, Didžiąją Britaniją, Norvegiją ar Vokietiją. Vienos liko auginti vaikus Lietuvoje, kitos pačios išvyko prižiūrėti svetimų senelių, valyti viešbučių ar dirbti fabrikuose, kad namuose likusi šeima turėtų geresnį gyvenimą.

Jos verkė oro uostuose, laukė skambučių ir mokėsi gyventi tarp dviejų šalių.

Tačiau apie jų aukas šiandien kalbama retai. Dažniau girdime, kad jos „nemoka ilsėtis“, „per daug kontroliuoja“ arba „nesupranta šiuolaikinio gyvenimo“.

Gal ir nesuprantame visko. Bet mes puikiai suprantame, ką reiškia pradėti nuo nulio.

Mūsų neišgąsdino 1990-ųjų permainos, 1998 metų sunkumai, 2008 metų krizė, pandemija ir nuolat kylančios kainos.

Ne todėl, kad mums nebaisu. O todėl, kad jau ne kartą matėme, kaip pasaulis griūva, ir vis tiek kitą rytą reikia keltis, gaminti pusryčius, eiti į darbą ir rūpintis tais, kurie priklauso nuo tavęs.

Mes mokame mylėti visa širdimi. Bet pagaliau išmokome, kad meilė neturi reikšti nuolatinio savęs aukojimo.

Mokame gyventi šeimoje. Tačiau žinome, kad vienatvė kartais yra daug ramesnė už gyvenimą šalia žmogaus, kuris tavęs negerbia.

Mokame pasirūpinti kitais. Bet dabar mokomės pasirūpinti ir savimi.

Ir galbūt būtent tai kai kuriuos labiausiai erzina.

Ne mūsų amžius. Ne raukšlės. Ne tai, kad tapome silpnesnės.

Priešingai. Juos erzina tai, kad moterys, kurios visą gyvenimą tylėjo ir prisitaikė, dabar jau nebebijo pasakyti, ko nori.

Mes nebenorime būti patogios visiems.

Nebenorime teisintis, kodėl nusipirkome suknelę, išvykome atostogų, pradėjome naujus santykius ar atsisakėme kiekvieną savaitgalį prižiūrėti anūkus.

Mes supratome paprastą dalyką: savo gyvenimą turime tik vieną.

Ir jeigu pirmąją jo pusę gyvenome taip, kaip iš mūsų tikėjosi kiti, antrąją turime teisę gyventi taip, kaip norime pačios.

Ar sutinkate, kad moterys, gimusios septintajame dešimtmetyje, per daug metų buvo laikomos stipriomis vien todėl, kad niekas nenorėjo pastebėti, kaip joms sunku? O gal manote, kad dabartinėms moterims tenka ne mažiau išbandymų? Parašykite savo nuomonę komentaruose ir pasidalykite šiuo tekstu su moterimi, kuri išgyveno daugiau, nei kada nors garsiai papasakojo.