Pavargau būti anūkų aukle, nors jų tėvai gyvi…

Tapau močiute prieš keletą metų. Anūkus labai myliu, bet pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save galvojant, kad mano dukra mane mato ne kaip mamą ir močiutę, o kaip žmogų, kuris visada privalo būti pasiruošęs prižiūrėti jos vaikus.

Man jau 70 metų. Taip, dar vaikštau, tvarkausi namuose, gaminu, kartais išeinu į miestą. Tačiau jėgų nebėra tiek, kiek buvo prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Be to, mano vyras pastaruoju metu negaluoja. Jam reikia mano pagalbos, ramybės, normalaus režimo.

O kai namuose atsiranda du maži berniukai, ramybė baigiasi labai greitai.

Jie geri vaikai. Smalsūs, judrūs, triukšmingi, kaip ir dauguma jų amžiaus berniukų. Vienas nori žaisti kamuoliu, kitam reikia užkandžio, po penkių minučių jie jau susiginčija dėl žaislo, tada vienas verkia, kitas bėga į kitą kambarį. Aš suprantu, kad vaikams reikia judėti ir žaisti. Bet vakare po tokios dienos jaučiuosi taip, lyg būčiau ne su anūkais pabuvusi, o visą dieną dirbusi fiziškai.

Dukrai 35 metai. Šiuo metu ji nedirba. Tačiau vaikus man palieka labai dažnai.

Kartais sako, kad reikia nueiti pas draugę. Kartais turi reikalų mieste. Kartais nori ramiai apsipirkti. Kartais su vyru nori kur nors išvažiuoti dviese.

Iš pradžių nieko nesakiau.

Man atrodė, kad taip ir turi būti. Juk esu mama, juk esu močiutė, vadinasi, turiu padėti.

Be to, pati puikiai prisimenu, kaip sunku auginti vaikus. Kai mano dukra buvo maža, mano tėvai gyveno toli. Vyras daug dirbo, mes dėl jo darbo kelis kartus kraustėmės, todėl net artimų draugių šalia dažnai neturėjau.

Jeigu reikėdavo pas gydytoją ar tiesiog sutvarkyti reikalus, dažniausiai visur eidavau su vaiku.

Nebuvo kam palikti.

Gal todėl ilgą laiką man atrodė, kad dukrai turiu duoti tai, ko pati neturėjau. Pagalbą. Laisvą popietę. Galimybę išvažiuoti.

Tik kažkuriuo momentu ta pagalba tapo savaime suprantamu dalyku.

Dukra nebeklausdavo:

„Mama, ar galėtum pabūti su vaikais?“

Ji pradėjo sakyti:

„Mama, rytoj atvešiu berniukus.“

Arba:

„Mes savaitgalį išvažiuojam, jie pabus pas jus.“

Kartais anūkai pas mus praleisdavo beveik visą savaitę.

Praėjusią vasarą dukra su vyru išvažiavo prie jūros, o vaikai liko pas mus beveik dviem savaitėms. Po tos viešnagės dar kelias dienas vaikščiojau pavargusi. Vyras tada pasakė:

„Tau jau per sunku.“

Aš tik numojau ranka.

Juk anūkai.

Tačiau prieš keletą dienų dukra paskambino ir labai ramiai pasakė:

„Mes nusipirkom kelionę į Egiptą. Dviem savaitėms.“

Aš net apsidžiaugiau už juos.

Pasakiau, kad gerai pailsėtų.

O tada ji pridūrė:

„Berniukai, aišku, liks pas jus. Mes jų nesivešim, nes su vaikais čia ne poilsis.“

Aš kurį laiką tylėjau.

Turbūt pirmą kartą per daugelį metų supratau, kad manęs net nepaklausė.

Jie jau nusipirko kelionę.

Jie jau nusprendė, kad vaikai liks pas mane.

Man buvo paliktas tik vienas dalykas: sutikti.

Pasakiau:

„Ne. Šį kartą ne.“

Dukra iš pradžių net nesuprato.

„Kaip tai ne?“

Paaiškinau, kad vyrui pastaruoju metu pablogėjo sveikata. Mano pačios spaudimas šokinėja. Dvi savaitės su dviem mažais vaikais man jau per daug.

„Bet tu jų močiutė“, pasakė ji.

„Taip. Močiutė. Bet ne auklė.“

Tada prasidėjo ginčas.

Dukra pasakė, kad esu egoistė. Kad normalios močiutės padeda savo vaikams. Kad ji iš manęs tokio elgesio nesitikėjo.

Man buvo labai skaudu tai girdėti.

Aš ją auginau viena beveik visomis prasmėmis. Stengiausi, kad jai nieko netrūktų. Jei pinigų būdavo mažiau, pirmiausia pirkdavau jai. Sau palikdavau vėliau. Veždavau į būrelius, sėdėdavau prie jos lovos, kai sirgdavo, padėdavau, kai jai buvo sunku.

Ir dabar vienas mano „ne“ staiga nubraukė visus tuos metus?

Paklausiau, kodėl vaikų negalėtų prižiūrėti jos vyro tėvai. Jie gyvena netoliese.

Dukra atsakė:

„Jiems nepatogu.“

Šitas sakinys mane galutinai supykdė.

Vadinasi, jiems nepatogu, o man privalo būti patogu?

Jie gali būti seneliais per gimtadienius ir šventes, atnešti dovanas, pabūti porą valandų. O aš turiu dvi savaites gaminti, skalbti, prižiūrėti, raminti, migdyti ir dar slaugyti savo vyrą?

Pasakiau dukrai, kad šį kartą ji turės ieškoti kito sprendimo.

Nuo tos dienos ji su manimi kalba labai šaltai.

Kartais man dėl to neramu. Net pagaunu save galvojant, gal reikėjo nusileisti. Gal tikrai esu bloga močiutė.

Bet paskui prisimenu, kaip vakare atsisėdu virtuvėje visiškai be jėgų, kaip vyras laukia, kol padėsiu jam susitvarkyti, kaip man pačiai kartais norisi tiesiog tyliai išgerti arbatos ir niekur nebėgti.

Man 70 metų.

Aš jau užauginau savo vaiką.

Aš noriu būti močiute, kuri džiaugiasi anūkais, o ne žmogumi, kuriam juos galima palikti bet kada ir bet kuriam laikui.

Gal mano klaida buvo ta, kad per ilgai nesakiau „ne“.

Dabar dukra įsižeidusi ir sako, kad šeima turi padėti vieni kitiems.

Aš su tuo sutinku.

Tik man atrodo, kad pagalba yra tada, kai žmogaus paprašo ir jis gali rinktis. O kai viskas nusprendžiama už tave, tai jau visai kas kita.

Pasakykite, ar močiutė privalo dvi savaites prižiūrėti anūkus vien todėl, kad jų tėvai nori ramiai išvažiuoti atostogauti?

Ar vis dėlto ir močiutė turi teisę kartais pasakyti „ne“?