Pensijos neužteko net būtiniausiems dalykams, todėl įsidarbinau valytoja. Gavusi pirmą atlyginimą naujame darbe apsiverkiau

Išeidama į pensiją tikrai neįsivaizdavau, kad dar teks dirbti valytoja. Visą gyvenimą dirbau ir maniau, kad senatvėje pagaliau galėsiu gyventi šiek tiek ramiau. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.

Pensijos vos užtekdavo sąskaitoms ir maistui. Be to, turėjau sergančią garbaus amžiaus mamą, kurios negalėjau palikti vienos su jos problemomis. Reikėjo vaistų, kasdienės pagalbos, o kai kuriais mėnesiais tekdavo labai gerai skaičiuoti, kam galiu išleisti pinigus.

Vien taupyti nebebuvo iš ko.

Nusprendžiau ieškoti darbo.

Mano amžiuje pasirinkimas nebuvo didelis. Radau valytojos vietą vienoje įmonėje. Atlyginimas nebuvo įspūdingas, bet bent jau kiekvieną mėnesį galėjau prisidurti prie pensijos.

Iki darbo važiuodavau beveik valandą. Vakare tiek pat atgal. Ypač sunku būdavo žiemą, kai ryte dar tamsu, o aš jau stoviu stotelėje.

Bet nesiskundžiau. Man reikėjo tų pinigų.

Turėjau išvalyti dvylika kabinetų, koridorius ir tualetus. Vakare skaudėdavo nugarą, o kartais grįžusi namo kelias minutes tiesiog sėdėdavau prieškambaryje dar su paltu, nes net persirengti trūkdavo jėgų.

Dar blogiau buvo nuo stiprių valymo priemonių. Perštėjo akys, bėgo nosis, ant rankų atsirado raudonų dėmių. Nusipirkau vaistinėje kremo ir įtikinėjau save, kad priprasiu.

Tada pasikeitė įmonės vadovybė.

Naujos sąlygos buvo prastesnės. Už ligos dienas nebemokėjo, atostogų tvarka pasikeitė, o netrukus viena valytoja neištvėrė ir išėjo.

Jos darbai niekur nedingo.

Juos tiesiog padalijo man ir kitai moteriai.

Atlyginimo nepadidino.

Prisimenu vieną vakarą, kai tuščiame koridoriuje ploviau šluostę ir pagalvojau: esu pensininkė, namuose rūpinuosi sergančia mama, o čia dabar dar dirbu už du žmones vien todėl, kad negaliu sau leisti trenkti durimis.

Man per daug reikėjo atlyginimo.

Vieną dieną po darbo užėjau į vaistinę nusipirkti vaistų nuo alergijos. Ant lango pastebėjau nedidelį skelbimą: gretimame pastate ieškoma valytojos.

Kurį laiką tiesiog stovėjau ir skaičiau.

Pirma mintis buvo net nebandyti. Tikriausiai tas pats darbas. Gal dar mažesnis atlyginimas.

Vis dėlto kitą dieną užėjau.

Paklausiau, kiek patalpų reikės valyti, koks grafikas ir koks atlyginimas.

Išgirdusi atsakymą paprašiau pakartoti, nes pagalvojau, kad ne taip supratau.

Aštuonios nedidelės patalpos. Trumpesnės darbo valandos. Geresnės valymo priemonės. Ir atlyginimas gerokai didesnis nei dabartiniame darbe.

Vakare apie viską papasakojau mamai.

Ji pažiūrėjo į mano rankas ir pasakė: „Ko tu dar svarstai?”

Kitą dieną išėjau iš senojo darbo.

Naujoje vietoje iš pradžių buvo net keista. Niekas nereikalavo nemokamai dirbti už kitą žmogų. Baigusi savo patalpas galėjau eiti namo. Nuo priemonių nebeperštėjo akys, o vakare dar turėdavau jėgų ramiai pasėdėti su mama prie arbatos.

Tada atėjo pirmoji atlyginimo diena.

Pažiūrėjau į banko sąskaitą ir patikrinau dar kartą.

Atlyginimas buvo beveik dvigubai didesnis.

Atsisėdau virtuvėje ir apsiverkiau.

Ne todėl, kad staiga tapau turtinga.

Verkiau todėl, kad pirmą kartą po ilgo laiko supratau: sumokėjusi sąskaitas ir nupirkusi mamai vaistų dar turėsiu pinigų. Parduotuvėje nebereikės kiekvieno nereikalingo daikto dėti atgal į lentyną ir bijoti, kad bet kokia netikėta išlaida sugriaus visą mėnesio biudžetą.

Ir dar dėl vieno dalyko.

Per ilgai maniau, kad būdama pensininkė turiu džiaugtis vien tuo, kad kažkas apskritai sutiko mane priimti į darbą. Kad jei skauda nugarą, rankos nuo chemikalų paraudusios, o darbų vis daugėja, turiu tylėti ir kentėti.

Pasirodo, neturiu.

Iki šiol kartais pagalvoju, kiek dar būčiau ištvėrusi senojoje vietoje, jei tą vakarą nebūčiau pamačiusi mažo skelbimo vaistinės lange.

Kaip manote jūs: ar vyresnio amžiaus darbuotojais kartais naudojamasi vien todėl, kad darbdaviai žino, jog jie bijos prarasti darbą ir todėl ilgiau tylės?