Anyta vaikštinėja su vaikais po parduotuves ir niekada nieko neperka. Nesuprantu, kam erzina vaikus

Mano anyta su vyru gyvena užmiestyje. Ji jau pensijoje, tačiau susirado uždarbį ir šeštadieniais važinėja į miestą tvarkyti privačių namų. Jos vyras dar dirba, tačiau šešuras mėgsta išgerti.

Per mėnesį prageria didžiąją dalį savo algos. Likusius pinigus atiduoda anytai. Plius jos pensija. Materialiai jie gyvena geriau, nei dauguma pensininkų. Nors anyta ir pastoviai skundžiasi pinigų trūkumu.

Mano vyro motina labai myli savo anūkus: dvi mūsų dukras ir vyresniosios vyro sesers sūnų. Ji kiekvieną savaitgalį pasiima juos pas save. Mano anyta šioje srityje – nuostabi močiutė. Ji ir gamina labai skaniai.

Vaikai grįžę namo tik ir pasakoja, kokius skanius delikatesus valgė pas močiutę. Močiutė pastoviai anūkams skaito pasakas prieš miegą. O dieną randa jiems įdomių užsiėmimų, kad nesėdėtų telefonuose. Vasarą vaikšto prie upės maudytis ir į mišką grybauti, o žiemą stato sniego pilis ir vedžioja anūkus ant kalniuko čiužinėti rogutėmis.

Senelis, nors ir mėgsta išlenkti taurelę, per išeigines, kai anūkai svečiuose, nė lašo į burną neima. Močiutė jam griežtai uždraudė išgėrinėti esant vaikams. Šešuras sutiko, tačiau leisti laiko su anūkais nenori.

Jis geriau žiūrės televizorių ar paskaitys laikraštį, o vaikų triukšmas jam trukdo. Štai jis ir prašo močiutės imti anūkus visur kartu. Anyta eina pas kaimynę pieno – vaikai iš paskos. Į parduotuvę maisto – vaikai iš paskos. Šitai mane erzina labiausiai.

Nežinau kodėl , bet anyta niekada nenusiperka produktų iš anksto, nors ir žino, kad savaitgalį atvažiuos anūkai. Ji visada eina į parduotuvę kartu su vaikais. O vaikai yra vaikai. Jie užeina į parduotuvę ir jiems raibsta akys – noriu to, noriu ano. O močiutė jiems nieko neperka. Visada sako, kad nėra pinigų.

Anūkai gali išsirinkti tik kažką vieną ir tik valgomą. Močiutė jiems leidžia pirkti tik sveikus produktus. Na koks vaikas išsirinks agurką, kai prie kasos pilna kinderių, šokoladukų, smulkių žaisliukų ir kitų vaikiškų žaislų.

Tai pirkti anyta draudžia. Ji visada sako, kad tokias dovanas galima pirkti per šventes. Ir jei anūkai netgi kažką paima, ji paskui atima ir padeda atgal į lentyną. Žinoma, be ašarų ir isterikų tokios situacijos neapsieina.

Nežinau, ką ji galvoja apie tokią situaciją, bet man atrodo, kad anyta paprasčiausiai tyčiojasi iš mano vaikų. Ji gadina jų psichiką. Tiesą sakant, aš nesuprantu, kam vestis vaikus į parduotuvę, jei nesiruoši jiems nieko pirkti? Tai juk vaikai!

Bandžiau pasikalbėti su anyta, bet ji atsisako net klausytis. Ji kartoja, kad turi imti vaikus kartu, kad netrukdytų seneliui. O dar, kai vaikai šalia, jai lengviau apsispręsti, ką būtent ji gamins ir kokius produktus tam reikia nupirkti. Į kitą parduotuvę ji eiti atsisako, kadangi ten mažesnis pasirinkimas ir pasitaiko nešviežių produktų.

O šis didelis prekybos centras jai tinka idealiai. Plius arti namų. Su sunkiais maišais būtent tai, ko reikia.
Po pokalbio su anyta man paskambino vyro sesuo su pretenzijomis. Esą, kaip čia taip, ko tu nori iš mano mamos?

Reikia auklėti vaikus, o ne pagyvenusią moterį. Sesuo šaukė, kad mano vaikai kaprizingi ir neišauklėti, todėl taip ir elgiasi. O štai jos sūnus žino, kad močiutė neturi pinigų, todėl niekada nieko ir nereikalauja. O dar ji pasakė, kad pati duočiau savo dukroms pinigų. Ir tada jos galės nusipirkti viską, ko joms reikia.

Aš net su vyru kalbėjausi ta tema, tačiau be rezultatų. Pasakiau, kad neduosiu vaikų močiutei, jei ji taip iš jų tyčiosis ir žalos jų nervų sistemą.

O sutuoktinis įpyko ir pasakė, kad savaitgalį važiuos į žvejybą ir paliks mane su dukromis vieną. Neva, nenori duoti močiutei – sėdėk su jomis pati. Žodžiu, gaunasi užburtas ratas. Ir ką man daryti šioje situacijoje, neturiu supratimo…