Aš ėjau susipažinti su naujuoju savo mamos vyru… ir net negalėjau įsivaizduoti, kieno veidą pamatysiu, jis pasirodė esąs mano…

Sąžiningai sakant, aš iki šiol iki galo nesuprantu, kaip į tai reaguoti, nors, atrodo, viskas gerai. Bet papasakosiu viską iš eilės.

Mano mama jau daug metų yra viena. Jai daugiau nei penkiasdešimt, dirba, turi vasarnamį, anūkų dar neturi, ir aš pati dažniausiai užsiėmusi darbais. Po skyrybų ji tarsi uždėjo sau kryžių kaip moteriai. Sakydavo:

— Man jau per vėlu, kam aš tokia reikalinga, ir jau pripratau būti viena.

Nors mačiau, kaip ji ilgiau sustoja žiūrėti į poras kavinėse, kaip apsimeta, kad jai visai nesvarbu, tačiau namuose įsijungia senus romantinius filmus.

Ir štai prieš keletą mėnesių ji kaip tarp kitko pasakė:

— Aš… turiu žmogų.

Pasakė tyliai, tarsi atsiprašė. Iš pradžių net nesupratau. Tada daėjo. Mane pašokino į šonus: viena vertus, tikrai džiaugiausi, kita vertus – viduje viskas suspaudė.

Ji pasakojo, kad jis jaunesnis. Gerokai jaunesnis. Tada aš pajuokavau:

— Na, svarbiausia, kad ne mano amžiaus.

Ji nervingai nusijuokė ir pakeitė temą. Ir čia kažkas manyje suvirpėjo, bet nusprendžiau nekrapštyti.

Aš jo nemačiau nei karto. Nei nuotraukos, nei balso, nieko. Mama, tarsi specialiai, nieko neparodė. Tik pasakė:

— Vėliau, vėliau, kai viskas bus… na, rimčiau.

Aš nusprendžiau nesikišti. Tai jos gyvenimas, ne mano. Nors galvoje sukosi vaizdai: mama ir vaikinas, kuris tinkamas būti jos sūnumi. Ir aš jaučiausi keistai – lyg ir nenorėjau smerkti, ir iki galo priimti buvo sunku.

Susitikimą paskyrė sekmadienį. Aš ėjau į jos namus ir pagaunu save susierzinusią dėl jo iš anksto. Tipo, ko tu lendi prie jos, tau gyvenimas prieš akis, o ji jau tiek išgyveno. Ir tuo pačiu galvojau: o gal jis normalus, gal iš tiesų myli.

Aš pakilau į aukštą, paspaudžiau skambučio mygtuką. Ranka drebėjo, širdis daužėsi, tarsi tai būtų mano pasimatymas, o ne jos. Mama taip greitai atidarė duris, lyg lauktų manęs po jomis. Akys šviečia, šukuosena, suknelė – aš jos tokios seniai nemačiau.

— Dieve mano, tu atvykai! — ji beveik suriko ir atsiliepė šoną. — Įeik, supažindinsiu.

Ir tuo momentu aš jį pamačiau.
Ir man tiesiog viskas išsijungė.

Tai buvo mano klasiokas.

Mūsų žvilgsniai susitiko, jis išblyško, paskui šiek tiek sutrikęs nusišypsojo:

— Palauk… ar mes kartu mokėmės?

Mama akimis pervedė nuo jo prie manęs:

— Jūs… tikrai pažįstami?

Mes su juo vienmečiai. Mums po trisdešimt su šiek tiek. Mano mamai – per penkiasdešimt. Ir štai jis stovi šalia jos, su ranka ant jos peties, ir vadina ją vardu. Ir tuo momentu man pasidarė taip nepatogu, tarsi sugavau juos kažkokiame intymiame momente, nors jie tiesiog stovėjo koridorėje.

Pirma pradėjau juoktis aš. Nervingumas atidavė.

— Na, štai toks posūkis…

Mama taip pat nervingai nusijuokė, jis gūžtelėjo pečiais:

— Pasaulis mažas. Labai mažas.

Mes nuėjome į virtuvę. Stalas padengtas, viskas namuose: salotos, kepta mėsa, pyragas. Mama stengiasi, pila arbatą, tvarko staltiesę, rūpinasi kiekviena detale. Aš sėdžiu ir žiūriu į juos iš šono.

Ir štai kas mane labiausiai užkabino: jis su ja bendrauja ne kaip su «vyresne teta», ne kaip su laikinu variantu, o kaip žmogumi, kurį tikrai gerbia. Ne meilybinės, ne «o, jūs tokia jauna», o normalios, ramios frazės:

— Tu pavargai, prisėsk, aš pats užnešiu.
— Juk tu sakėi, kad tau nugara skauda, duok vėliau sutvarkysime.

Jis pasakojo, kaip ilgai negalėjo užmegzti santykių su bendraamžėmis, kaip visada traukėsi prie vyresnių, ramesnių. Sakė, kad pavargo nuo žaidimų, nuo «šiuo metu noriu, rytoj nenoriu». Su mama, anot jo, pirmą kartą pasijuto tikrai ramus.

Iš pradžių man buvo beprotiška vien pagal mintį: jis mano bendraamžis. Prisimenu, kaip jis sėdėjo prie stalo, tais pačiais seni vietuotais sportbačiais, o dabar jis susitikinėja su mano mama. Amžiaus skirtumas pjovė per smegenis. Bet kuo ilgiau į juos žiūrėjau, tuo mažiau mačiau tą «jaunesnis-vyresnis» ir tuo daugiau – tiesiog du žmonės, kuriems gera vienas su kitu.

Aš pagavau momentą, kai mama į jį pažvelgė. Ne kaip į «berniuką jaunesnį», o kaip į atrama. Ten buvo tiek daug pasitikėjimo ir šilumos, kad man norėjosi apsiverkti. Ją tiek laiko niekas netausojo.

Kai išeidinėjau, jis nuėjo į kambarį pasiimti savo telefono, mama palydėjo mane prie durų.

— Na ką…— šnabždėjo. — Tu labai prieš?

Aš pažiūrėjau į ją. Mano mama, su raukšlėmis aplink akis, šiek tiek susijaudinusi, bet šviečianti iš vidaus, kaip kažkada jaunystėje.

— Aš… priprasiu, — nuoširdžiai pasakiau. — Bet, mama, jis geras. Tai matosi.

Ji šiek tiek drgmavo lūpomis:

— Aš taip bijojau, kad tu jį atstumsi vien dėl amžiaus.

Ir čia mane paslėgė. Supratau, kad daugiau žiūrėjau į situaciją per «ką galvoja žmonės» ir «kaip tai atrodo» prizmę, nei per paprastą «ar ji laiminga».

Taip, jis mano amžiaus. Taip, kažkam tai gali atrodyti keista. Bet pirmą kartą per daugelį metų pamačiau, kad mama ne tik «egzistuoja», bet ir gyvena. Juokiasi, jaudinasi, planuoja.

Kartais gyvenimas pateikia tokias keistas kombinacijas, kad iš pradžių norisi pasislėpti, nusukti žvilgsnį, o paskui supranti: ar tikrai turime tiek daug šansų tikram artumui, kad galėtume jais mėtytis dėl skaičių pase?

Štai aš ir galvoju: o jūs galėtumėte priimti, kad jūsų tėvų partneris – jūsų bendraamžis? Ar amžius jums vis dėlto būtų neįveikiama riba?