Aš įsivaikinau keturmetį berniuką ir viskas buvo gerai… kol nepraėjo jo pirmasis gimtadienis su manimi

Kai pirmą kartą pamačiau Marką, jis sėdėjo kambario kampe vaikų namuose, apsikabinęs pliušinį meškiuką. Jam buvo ketveri, ir jis turėjo pačias liūdniausias akis, kokias esu kada nors mačiusi. Jis neverkė. Jis tiesiog žiūrėjo į vieną tašką, tarsi jo viduje nebūtų likę nei garso, nei ašarų. Aš priėjau, ištiesiau ranką, o jis neatšoko. Tiesiog pažvelgė. Tuo metu supratau: noriu tapti jo mama.

Įvaikinimo procedūra užtruko mėnesius. Pildžiau dokumentus, perėjau komisijas, kantriai laukiau. Ir kiekvieną kartą, lankydama Marką, jaučiau, kaip jis truputį šyla, kaip jo rankelė jau nebe tokia atsargi mano delne, kaip jis pradeda manimi pasitikėti.

Kai jis pagaliau atsidūrė namuose, viskas atrodė beveik pasakų knygos. Jis atsargiai tyrinėjo kambarį, čiupinėjo knygas, mašinėles, uždavinėjo tylus klausimus. Jis pradėjo juoktis — tas retas, tylus juokas, nuo kurio man spaudė širdį. Kepiau jam blynus, mes konstravome žaidimus, jis užmigdavo šalia manęs, tvirtai laikydamas mano ranką.

Bet vieną rytą viskas pasikeitė.

Tai buvo jo penkerių metų gimtadienis. Aš atsikėliau anksti, papuošiau svetainę balionais, iškepiau tortą su braškėmis — jis sakydavo, kad braškės jo mėgstamiausios. Nupirkau mašinėlę, apie kurią jis jau seniai svajojo. Norėjau, kad tai būtų pirmasis gimtadienis, kurį jis prisimintų kaip džiaugsmą, kaip šventę, kaip šilumą.

Kai jis atėjo, aš jį pasitikau su šypsena ir šūksniu:
— Su gimtadieniu, Markai!

Jis sustingo. Pažvelgė į viską — balionus, tortą, dovaną — ir staiga pradėjo rėkti. Dūminčiai, iki skausmo. Jis nusirengė pižamą, nuplėšė staltiesę nuo stalo. Jis verkė, kratykiem, tarsi kažkas nutrūko. Bandžiau jį apkabinti, bet jis atstūmė mane, kartodamas:
— Ne! Nenoriu! Kur yra teta Laura? Kur mano namai?

Aš nežinojau, kas tokia teta Laura. Aš nežinojau, kad ankstesnėje globėjų šeimoje jis gyveno beveik metus. Ir būtent gimtadienio dieną jį grąžino atgal į vaikų namus.

Psichologė vėliau paaiškino: vaikams su prisirišimo trauma tokios datos — kaip trigeriai. Jam gimtadienis nebuvo šventė. Jis asocijavosi su skausmu, praradimu, ta diena, kai vėl buvo paliktas.

Sėdėjau naktį prie jo lovos, o jis miegojo, laikydamas tą patį pliušinį meškiuką. Ašaros tekėjo man skruostais. Supratau, kad būti mama — reiškia ne tik džiaugsminti. Tai reiškia būti šalia, net kai vaikas tave atstumia. Suprasti, kad meilė ne visada yra iškart priimama.

Kitą dieną mes kartu suvalgėme tortą. Be dainų. Be žvakių. Tiesiog dviese. Jis tyliai sušnibždėjo:
— Ačiū, mama. Tik… nepalik manęs, gerai?

Pabučiavau jį į kaktą ir pasakiau:
— Niekada, Markai. Aš čia amžinai.