Aš pakviečiau 47 metų vyrą į savo gimtadienį, o jis atėjo be dovanos ir be gėlių. Jo pasiteisinimas buvo dar blogesnis, nei tikėjausi…

Aš ilgai abejojau, ar kviesti jį į savo gimtadienį. Mes susitikinėjome tik penkis mėnesius. Jis vyresnis už mane, jam 47. Rimtas, apsvarstęs, mėgsta kartoti, kad „gyvenime svarbiausia ne blizgučiai, o veiksmai“. Norėjosi tikėti, kad už šio suaugusio susilaikymo slypi šiluma.

Šiais metais nusprendžiau švęsti gimtadienį restorane. Nedidelė salė, tik artimos draugės ir jis. Aš pati viską organizavau. Užsakiau staliuką, sumokėjau avansą, išsirinkau tortą. Nusipirkau naują suknelę, nors seniai sau nieko nebeperku. Norėjosi atrodyti gražiai. Norėjosi jaustis mylima.

Draugės atėjo su puokštėmis, dėžutėmis, šiltais žodžiais. Aš apkabinau kiekvieną ir šypsojausi. Ir vis laukiau prie durų. Jis vėlavo.

Kai jis pagaliau atėjo, iškart supratau — rankose nieko nėra. Nei paketo, nei gėlių. Visiškai nieko. Jis ramiai atėjo prie stalo, pabučiavo mane į skruostą ir atsisėdo. Laukiau. Galbūt jis paliko automobilį? Galbūt siurprizas vėliau?

Nieko nebuvo.

Aš tyliai paklausiau:

– Tu nieko neužmiršai?

Jis pažvelgė į mane lengvai nesupratęs ir atsakė:

– Na, juk tau visko užtenka.

Pasakė tai taip paprastai, lyg tai būtų logiškas argumentas. Lyg man turėtų būti nepatogu dėl pačio klausimo.

Aš šypsojausi. Nes aplinkui žmonės. Nes nenorėjau sukelti scenos. Nes aš esu suaugusi moteris ir „laimė slypi ne dovanose“. Aš visą vakarą kartojau tai sau pačiai.

Bet viduje kažkas susispaudė.

Tai nėra apie pinigus. Aš nelaukiau papuošalų ar brangių siurprizų. Net vieną gėlę. Vieną. Nupirktą pakeliui. Bet kurią. Tai juk ne apie kainą. Tai apie dėmesį.

Visą vakarą jis sėdėjo, valgė, gėrė, pasakojo kažkokias istorijas apie darbą. Kai draugės man teikė dovanas, jis juokavo:

– Dabar tikrai nieko nereikia pirkti visus metus.

Visi nepatogiai juokėsi.

Kai atnešė tortą, užpūčiau žvakes ir sugalvojau norą. Ir tuo momentu supratau, kad noriu ne kelionių, ne sveikatos. Aš pagalvojau, kad šalia manęs būtų žmogus, kuris laiko svarbia padaryti mane laiminga. Tiesiog taip. Be apskaičiavimo.

Po restorano jis palydėjo mane namo. Jokio atsiprašymo, net menkiausios užuominos, kad jis supranta, kaip man skaudu. Priešingai, jis pasakė:

– Kodėl tu tokia tyli? Viskas gi gerai praėjo.

Tada pirmą kartą nuoširdžiai atsakiau:

– Man buvo skaudu.

Jis atsiduso.

– Tu suaugusi moteris. Ar tau tikrai reikia šių formalumų?

Formalumai.

Aš visą naktį nemiegojau. Galvoje sukosi ši frazė. „Na, juk tau visko užtenka“. Ir staiga supratau, kad tai ne apie dovaną. Tai apie požiūrį. Apie tai, kad mano jausmai jam — formalumas. Mano šventė — formalumas. Mano džiaugsmas — ne prioritetas.

Aš prisiminiau, kaip jis ne kartą man neatnešė gėlių. Kaip pamiršo perskambinti. Kaip sakė, kad „moteris turi būti savarankiška“. Ir aš buvau. Aš pati uždirbu. Pati sprendžiu problemas. Pati moku sąskaitas. Bet ar savarankiškumas atšaukia teisę būti mylima?

Kitą dieną jis parašė:
„Ačiū už vakarą. Buvo skanu“.

Buvo skanu.

Nei žodžio apie mane. Nei žodžio apie tai, kad tai buvo mano diena.

Ir tada supratau, kad jei dabar tai priimsiu, toliau bus tik blogiau. Šiandien — be dovanos. Rytoj — be paramos. Po to — be pagarbos.

Aš parašiau jam, kad mums geriau sustoti. Jis atsakė trumpai:

– Dėl tokio nieko?

Galbūt jam tai niekis. Bet man tai buvo ženklas. Rodiklis, kaip jis mane mato savo gyvenime.

Aš nenoriu šalia vyro, kuris mano, kad jei moteriai „visko užtenka“, tai jai nieko nereikia. Nei dėmesio. Nei pastangų. Nei rūpesčių.

Nuo tada praėjo keli mėnesiai. Kartais pagalvoju, ar ne per aštriai pasielgiau. Galbūt tikrai perdėjau? Gal reikėjo paprasčiau į viską žiūrėti?

Bet tada prisimenu, kaip sėdėjau restorane naujoje suknelėje, su šypsena veide ir gumulu gerklėje. Ir supratau: ne. Aš paprasčiausiai tą dieną pasirinkau save.

Pasakykite nuoširdžiai, ar galėtumėte ramiai priimti tokius žodžius savo gimtadienyje? Ar jums tai taip pat ne „formalumas“, o rodiklis, kiek esate svarbūs žmogui?