Aš palikau šeimą dėl iliuzijos… ir būnant 55 metų staiga supratau, kad gyvenimas gali parklupdyti taip, kaip jokios jaunos dienos negalėjo…

Man 55 metai, ir niekada nebūčiau pagalvojęs, kad gyvenimas gali taip staigiai pastatyti žmogų į vietą. Prieš trejus metus pats sugrioviau savo šeimą. Tiesiog vieną dieną nusprendžiau, kad esu pavargęs, kad noriu „naujų emocijų“, kad dar nesu senas, kad turiu teisę į kažką kitą. Susipažinau su jauna moterimi, kuri į mane žiūrėjo su susižavėjimu, sakė gražius žodžius, juokėsi iš mano juokelių. Man atrodė, kad štai čia ir yra laimė. Kad pagaliau kažkas vėl nori būti su manimi, o ne tiesiog „gyvena iš įpročio“.

Tada palikau viską. Palikau namus, šeimą, įprastą kavos kvapą rytais, šiltus pokalbius, žmogų, kuris žinojo apie mane viską – ir gera, ir bloga. Žmona prašė pagalvoti, nesielgti karštakošiškai, bet aš jau buvau įsitikinęs, kad einu „į naują gyvenimą“. Vaikai nusisuko. Aiškinau jiems, kad „taip nutinka“, ir jie turi suprasti. O aš vaikščiojau po brangius restoranus, leidau pinigus, pirkiau dovanas tai, kuri atrodė mano „antroji jaunystė“.

Kai pradėjo skaudėti galvą, akis, kai pradėjau klupti ant lygaus, numojau ranka. O paskui nukritau darbe. Tyrimai viską paaiškino: man smegenų auglys, reikalinga rimta operacija. Yra šansas pabusti ne tokiam, koks buvai. Yra šansas visai nepabusti.

Kai tai pasakiau moteriai, dėl kurios palikau šeimą, ji ramiai pažvelgė ir pasakė:
— Nenoriu gyventi su sergančiu žmogumi. Esi suaugęs, pats susitvarkysi.
Susikrovė daiktus, pasiėmė viską, ką aš kada pirkau, ir išėjo užtrenkusi duris. 

Aš ilgai sėdėjau su telefonu, kol surinkau numerį tos, nuo kurios išėjau. Net nesitikėjau, kad ji atsilieps. Tik norėjau atsiprašyti. Ne viską sugrąžinti – tik pasakyti, kad suprantu, koks buvau aklas.
Ji klausė tylėdama. Nepriekaištavo. Nesakė sunkių žodžių. Tik paklausė:
— Kur tu esi?

Nuo tos dienos ji beveik neišėjo iš ligoninės. Sėdėjo šalia naktį, taisė mano antklodę, laikė mane už rankos, kai žengiau pirmuosius žingsnius po operacijos. Gamino man namų maistą ir atnešė konteineriais. Ramiai, be nereikalingų emocijų kalbėjo su gydytojais, tarsi viskas būtų įprastas dalykas. O aš žiūrėjau į ją ir nesupratau, kodėl žmogus, kurį taip skaudžiai išdaviau, sėdi šalia, kai man neliko nei jėgų, nei žmonių, nei išdidumo.

Vaikai atėjo kitą dieną. Stovėjo prie lovos, žiūrėjo į savo motiną, į jos pavargusias akis, į rankas, kuriomis ji mane pridengė. Mačiau, kaip jie stengiasi suprasti, kaip ji gali tokia būti. O ji tik pasakė:
— Tai jūsų tėvas. Kas gi jam padės, jei ne aš?

Ir štai aš guliu, žiūriu į ją, į tą, kurią buvau išbraukęs iš savo gyvenimo, ir galvoju: kiek reikia stiprybės, kad taip mylėti. Ne žodžiais, ne pažadais, ne romantika, o šiuo tyliu buvimu šalia, kai žmogus vos laikosi.

Svarbiausia tai, kad šalia sėdi žmogus, kuris turėjo pilną teisę praeiti pro šalį. Pilną teisę neateiti. Pilną teisę žiūrėti, kaip aš susitvarkau pats. Bet ji pasirinko likti šalia.

Aš to nenusipelniau. Nenusipelniau jos gerumo, jos tylos atleidimo, jos stiprybės. Nenusipelniau to, kad ji laikė mano ranką prieš operaciją, iš kurios galėjau nepabusti.

Tą, dėl kurios išėjau, nė karto nerašė. Nei „kaip tu?“, nei „ar dar gyvas?“, bet turbūt tai jau nesvarbu.

Jos jau nėra mano gyvenime – ji išnyko taip pat lengvai, kaip ir pasirodė. Pinigai baigėsi, tariami draugai išnyko.
Bet žmona… žmona sėdi čia, ligoninės kėdėje, ir pabunda kas pusvalandį, kad patikrintų, ar su manimi viskas gerai.

Ir noriu pasakyti vieną dalyką visiems vyrams, kurie galvoja apie išėjimą nuo savo moters dėl „kažko geresnio“:
Geriausia yra ta, kuri žino jūsų silpnybes ir lieka.
Ta, kuri dalijosi su jumis gyvenimu, o ne naktimis. Ta, kuri ateina, kai esate ant ribos, o ne tik tada, kai jums linksma.
Ta, kuri gelbsti jus, kai jūs jau nesate herojus, o išsigandęs žmogus, bijantis žengti kitą žingsnį.

Ir dabar aš nuolat sau užduodu vieną klausimą: kodėl kartais tikrąją vertę pastebime tik tada, kai gulime ant ligoninės lovos ir nebegalime apsimesti stipriais?