“Aš saugosiu tave kaip brangenybę. Aš branginsiu tave kaip Dievo dovaną”

Tikroji galia mokėjime atleisti, branginti ir išsaugoti savo širdį mylinčią. Mūsų tikroji galia tik joje, meilėje.

Aš supratau, kad patys stipriausi meilės žodžiai, tai žodžiai, tyliai ištarti iš širdies: „Aš branginsiu tave kaip Dievo dovaną. Saugosiu kaip brangenybę“.

Jie ir yra nukalti iš meilės, kuriuose yra visa gyvenimo prasmė.

Iš tikrųjų myli tave tas, kuris meldžiasi už tave Dievui ir aš nežinau kitos, tyresnės meilės. Taip. Būtent taip.

„Aš tave branginsiu“. Turbūt aš norėčiau išgirsti būtent šitą frazę. Ne „aš tave myliu“, ne „tu man reikalinga“ ir kitas, o būtent tai, kad mane brangins. Netryps mano jausmų, neįvarys mane į problemų aklavietę, nenusisuks, kai man būtinas palaikymas,kai mane reikia apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Man reikia to, kad jausčiausi saugi.

Kad aš turėčiau sieną, per kurią manęs nepasiektų nereikalingi niekšai. Brangina brangiausią. Ir aš noriu būti pati brangiausia.

O dar aš supratau, kad yra žmonių, kuriems Dievas davė tiek meilės, kad niekas negali jos sunaikinti. Nei netekčių skausmas, nei artimųjų išdavystės negali priversti jų širdžių sudiržti.

Ir tikra žmogaus galia visai ne atsparume prieš nemalonumus, visai ne savo tikslo siekime ar sugebėjime pastovėti už save. Tikroji galia mokėjime atleisti, branginti ir išsaugoti savo širdį mylinčią. Mūsų tikroji galia tik joje, meilėje.

Ir viskas.