Aš supratau viską per vėlai… Kai norėjau grįžti pas žmoną, su kuria pragyvenau 35 metus, jau buvo per vėlu…

Man 55 metai. Ir aš nieko neturiu. Nei žmonos, nei šeimos, nei vaikų, nei darbo. Tik tyla kambaryje, tuščia puodukas ant stalo ir atspindys veidrodyje, kurio nepažįstu. Kartais man atrodo, kad tai ne mano gyvenimas, o kažkieno pamirštas juodraštis. Bet tuomet skausmas krūtinėje primena — viskas tikra. Aš sunaikinau viską, ką turėjau, ir dabar stoviu ant savo gyvenimo griuvėsių, žiūrėdamas į bedugnę, kurią iškasiau savo rankomis.

Jos vardas buvo Ema. Mes pragyvenome kartu 35 metus. Buvo visko: ginčų, taikos, juoko, jos pyrago kvapo sekmadieniais, vaikų šurmulio, gyvenimo. Ji sugebėjo būti šalia taip, kad net nepastebėjau, kaip man su ja gera. Atrodė, kad taip bus visada.

Tačiau metai bėgo. Pradėjau pavargti. Ne nuo jos — nuo kasdienybės, nuo monotonijos, nuo savęs. Man atrodė, kad už durų manęs laukia kitas gyvenimas — naujas, lengvas, šviesus. Norėjau laisvės, tarsi ji galėtų užpildyti tai, ko man, kaip maniau, trūko.

Aš išėjau. Tiesiog vieną dieną susirinkau daiktus ir pasakiau: „Man reikia pradėti iš naujo. Aš nesu laimingas“.

Ji stovėjo prie slenksčio. Neverkė. Tik pasakė:
— Tu suprasi, bet bus per vėlu.

Iš pradžių buvo skrydžio pojūtis. Persikrausčiau, pakeičiau pažįstamų ratą, užmezgiau romaną su moterimi, kuri atrodė jaunesnė ir įdomesnė. Bet viskas greitai išblėso. Mes nekalbėjome iš širdies. Ji nežinojo, kaip aš geriu kavą ir kad tyliu, kai man bloga. Ji nesuprato mano pauzių ir nesaugojo mano įpročių.

Laikui bėgant praradau darbą. Tada ji paliko, sakydama, kad nenori būti šalia „sulūžusio vyro“. Aš jos nekaltinu. Pats savęs negaliu pakęsti.

Pabandžiau susisiekti su vaikais. Bet jie atsakė mandagiai ir šaltai, kaip nepažįstamiems žmonėms. O tada visai nustojo atsakyti.

Vieną dieną nuvažiavau prie namų, kuriuose gyvenome su Ema. Norėjau paprašyti atleidimo. Pasakyti, kad buvau kvailys. Kad viską supratau. Kad noriu grįžti.

Tačiau durų man neatidarė. Kaimynė pasakė, kad Ema mirė prieš du mėnesius.
Vėžys.
Ji kovojo viena.

Manęs nebebuvo šalia. Nei šalia jos, nei vaikų.

Dabar sėdžiu prieš jos seną nuotrauką ir šnabždu:
— Tu buvai mano namai, Ema. O aš išėjau į niekur.

Viską supratau per vėlai.

Jei skaitai tai — nedaryk mano klaidų.
Neieškok laimės ten, kur jos nėra.
Nesunaikink to, kas buvo statyta metais dėl miražo.
Laimė nėra laisvėje. Laimė — tai, kai šalia žmogus, kuris pažįsta tave iki smulkmenų ir vis tiek lieka.